Vien tik vilkai miršta vieni?

Atskirdami asmenį nuo visuomenės mes pažeidžiame jo prigimtį. Juk net laukiniam žmogui buvo aišku, kad jo gentis- tai nedalomas vienetas. Todėl, atsiskyręs niekas negali jaustis laimingas. Atrodo, nėra dėl ko jaudintis, juk gyvename civilizuotoje visuomenėje. Juk seniai praėjo tie laikai, kai nusižengusius įstatymui ištremdavo į negyvenamą salą, kad daugiau nedrumstų bendruomenės ramybės. Tačiau ir dabar kiekvieno mūsų gyvenime ateina laikas, kai pasijunti visiškai svetimas tarp tave supančių žmonių. Toks jausmas slegia, kamuoja ir neleidžia pamiršti, kad tu niekam nereikalingas, kad privalai kovoti pats už save, nes niekas neateis tau į pagalbą... Turbūt nėra žmogaus, kuris niekada nebūtų to jautęs? Todėl mano istorija tėra viena iš daugelio. Gėda prisipažinti, bet ji kažkuo panaši į pasaką apie kvailą, pasipūtusį berniūkštį, apie kurį mano seneliai kiekvieną vakarą sekdavo pasaką mažai išlepintai anūkei. O buvo taip...

Kartą gyveno berniukas, kuris norėjo visko. Jis visada ir gaudavo viską: gražiausius žaislus, geriausią kompiuterį, brangius, vardą turinčių firmų drabužius, o saldumynų ir kitų vaikiškų užgaidų jam nereikėjo nė prašyti. Atrodė, tereikia tik suploti delnais ir tėvai pildo visus jo norus. Jis eidavo gatve aukštai iškėlęs galvą, į kitus vaikus net nežiūrėjo, o žaisti su jais jam atrodė žema. Argi jie galėjo suprasti tokį šaunų berniuką kaip jis. Juk jie neturėjo tiek daug gerų dalykų. Ne, tokių vaikų sau į draugus jis tikrai nepasirinks. JAU GERIAU BŪTI VIENAM....

Bet vieną dieną berniukas pajuto, kadram kažką skauda, taip baisiai ir taip giliai. Skruostais ritosi ašaros. Tėvai ir vėl apipylė brangiom dovanom, bet tai jau nebepadėjo. Berniukas pasijuto vienišas. O JUK TAIP LIŪDNA BŪTI VIENAM...

Tada jis išėjo į gatvę. Pirmą kartą per septynerius metus pasisveikino su čia gyvenančiais vaikais, bet niekas neatsakė. Kodėl? JUK TAIP LIŪDNA BŪTI VIENAM...
Tada jam kilo šauni idėja: reikia tėvų paprašyti, kad jam nupirktų  gražią, didelę gėlę. Tada jis ją laistys, rūpinsis ir jausis laimingas. Tėvai išpildė ir šį jo norą. Bet skausmas, draskantis jo mažą širdį, nesiliovė, jis tik didėjo ir tapo jau nebepakeliamas. JUK TAIP LIŪDNA BŪTI VIENAM...

Atkaklus vaikas nepasidavė- paprašė nupirkti šunį. Šventa tiesa:, Šunys- geriausi žmonių draugai“. Tėvai išpildė ir šį jo norą. Berniukas jį prižiūrėjo, šuo ištikimai jam tarnavo. Bet čia ne tas pats. Tada berniukas suprato: skausmas nesumažės, jei šalia nebus artimo žmogaus. O JUK TAIP LIŪDNA BŪTI VIENAM...

Kaimynas buvo kažko vertas, tačiau jam berniukas, atstūmęs visus vaikus, atrodė pasipūtęs egoistas. Kam jam toks draugas? Jį ir taip supa daug gerų draugų, tai kas, kad jie neturi tiek daug norų, ir tiek daug pinigų. Bet dabar pasipūtėlis labiau už viską nori vieno- būti šalia jo, matyti jį, viską atiduoti, neprašant sau nieko. Juk tik tada jam bus gera. O JUK TAIP LIŪDNA BŪTI VIENAM...

Ir tada, kai jau visai nebegalėjo, tada, bet tik tada, jis nuėjo pas jį. Ir iš didelio gražaus namo atbėgo berniukas jo pasitikti, sakydamas:,, Na, kurgi tu buvai? Eik šen pas mane! Kaip mums dabar bus gera! ‘‘ JUK TAIP LIŪDNA BŪTI VIENAM... Ir dabar jie kartu. Ištikimi, neišskiriami ir mylintis vienas kitą draugai.

Deja, rytą berniukas pabudo, suvokęs, kad visa tai buvo tik gražus sapnas.
Jis niekada nebuvo patyręs aukštesnių ir gilesnių jausmų, kuriuos patyrė sapne. O meilė taip užpildė jo širdį, kad dabar jis jau būtų atidavęs viską, kad tik daugiau neprisimintų, kaip vis dėlto LIŪDNA BŪTI VIENAM...
Deja...

Laimei gyvenime viskas būna šiek tiek kitaip. Mes klystame, mokomės iš savo klaidų, šiek tiek pasikeičiame ir bandome elgtis kitaip, taip kaip mums atrodo teisinga. Kartais žmonės mokosi ne tik iš savo, bet ir iš svetimų klaidų, todėl papasakosiu jums savo istoriją...

Pradėjusi lankyti naują mokyklą ilgai jaučiausi svetima, atstumta, nesuprasta, kitokia. Nauji klasiokai atrodė pasipūtę, neįdomūs. Tik vienas žmogus iškart patraukė mano dėmesį. Tai buvo nauja lietuvių kalbos mokytoja. Žvelgiant mano akimis ji atrodė ideali, tobula, be jokių trūkumų: griežta, bet motiniškai šilta, jaunatviška, stilinga, atkakli, mokanti lengvai bendrauti, sudominti žmones. Vos tik grįžusi po pamokų iškart puldavau ruošti literatūros pamokas, kad tik nepraleisčiau galimybės su ja pakalbėti bent pamokų metu. Būtent ji mane išmokė, kad santykiai su kitais  žmonėmis yra labai svarbu, todėl negalima būti tokiai uždarai, atsiskirti nuo visuomenės. Tapau atviresnė kitiems ir visiškai atsidavusi jai. Drąsiai dėstydavau savo mintis rašydama rašinius. Mokytoja įvertino mano polinkį į kūrybą, pasiūlė parašyti keletą darbų, dalyvauti tarptautiniame projekte. Aišku apsidžiaugiau ir sutikau. Juk tai puiki proga aplankyti kitą šalį, be to negalėjau praleisti progos kelias savaites pabūti kartu. Tačiau metai buvo patys sunkiausi, kokius prisimenu: problemos šeimoje, sunki liga, kelios savaitės, praleistos ligoninėje... Palūžau... Atsisakiau kelionės. Tikėjausi, kad mokytoja supras, bet ji ne tik išbraukė mane iš projekte dalyvaujančių mokinių sąrašo, bet ir iš savo gyvenimo. Siekdama man atkeršyti ji išdavė klasiokams tai, kas anksčiau buvo tik tarp mūsų (jos ginklas buvo sūnus, besimokantis mano klasėje), pradėjo mane žeminti, replikuoti... Negalėjau patikėti tuo, ką mačiau ir girdėjau. Jaučiausi pažeminta, išduota, purvina... Bet dabar viskas kitaip. Dabar aš stipri, savim pasitikinti, bet kartu labai atsargi: prieš prisileisdama žmones juos išbandau, įsitikinu, ar tikrai galiu jais pasitikėti. Dažnai galvoju, kas būtų jeigu... Bet gal ir gerai, kad ji laiku parodė savo veidą. Kažkada ji buvo žmogus, kuriuo vieninteliu besąlygiškai pasitikėjau. Ką apie ją galvoju dabar? Jei atvirai, tai, manau, kad ji man buvo klastinga, savanaudė kalė.

Lyginant laukinę gamtą su šių laikų civilizuotu pasauliu gal nereikėtų taip griežtai užbrėžti ribos. Kuo mes nuo jų skiriamės? Gal nebent tuo, kad jos gentainis vos gimęs buvo pripažintas savu žmogumi. Tam, kad gentis išliktų, reikėdavo prisijaukinti laukinius žvėris. Pas mus šiek tiek kitaip. Dabar žmonės atsargesni. Jie nepripažįsta kiekvieno sutikto savu. Tam, kad žmogus mylėtų, rūpintųsi juo, kartu patirtų gyvenimo pilnatvę, jiems reikia juos prisijaukinti. Tik tada jie vienas kitam bus reikalingi. Taps tais vieninteliais visame pasaulyje, atrodys, kad be jų viskas sugrius, žemė kaip birus kopų smėlis slys iš po kojų ir jie jau nebenorės nieko, tik mirti. Deja, kai kurie žmonės pamiršo šią tiesą. Bet tu negali jos pamiršti.

Paliktoji