Kekšiški šokiai

Nusipjovaiu koją ir ranką. Pribėgo nemažai rezus plius. Išpyliau palangėje ant alyvų – galės šokti ant mano kapo, o aš – vaidentis jų šleikščiame kvepėjime.
        Ryte viskas buvo ataugę.
        - Geriau būtum nusipjovus liežuvį.
        - Ko tau čia iš pat ankstaus ryto?
        - Kaip tai ko, aš juk tavo angelas, aš tave saugau, visada saugojau.
        - Kada jau tu mane saugojai... Vaikystėje net nežinojau, kad tu egzistuoji.
          - Tai gražiausia... Kai ėjai pirmos komunijos...
        - Tik jau nepradėk man skiesti apie pirmąją komuniją, - kažkodėl šiandien buvau lyg nesavame kailyje ir tai sukėlė ne nelemtas kojos ar rankos ataugimas. Mane erzino tas angelas. Nežinau kuo, bet jis aiškiai grojo mano nervais ir to suvokimas kėlė dar didesnį nepasitenkinimą.
        - Ėjau vieną vienintelį kartą.. turėjau viską iškalti.. po to niekas nebepasiūlė.. iki pat užaugau. Kur tada buvai?
        - Aš visada buvau su tavimi.
        - Kas man iš to?
        - Kai grįždavai naktį per mišką...
        - Ne tiek jau ir daug kartų.. aš pati susigalvojau kaip išsisukti. Ne tu man užspausdavai akis, pati užsimerkdavau ir pervarydavau per tą sumautą mišką.. ir koks ten miškas, miškelis ir daugiau nieko. Nepradėk čia man zysti apie vaikystę, nes ji buvo visai nebloga.
        - Tik todėl, kad aš tave saugojau.
        - Dieve mano, kaip tu man įkyrėjai... Ir dar iš pat ryto, aš dar neapsirengusi. Aš visad pati susigalvodavau kaip išsisukti, visada pati. Kai dabar atsigręžiu ir pasižiūriu matau, kad kaip tik tavęs man visada ir trūko. Kur buvai tada? Kodėl nepasakei, kad angelai egzistuoja?
          - Aš visada buvau su tavimi. Tik todėl ir išsisukdavai nuo visko, tik todėl nieko blogo ir niekada tau neatsitikdavo.
        - Eik sau. Tu man nusibodai. Tu mane erzini. Be to aš dar neapsirengusi. Išeik, man reikia apsirengti.
        - Čia dabar kas? – Aš juk angelas.
        - Angelas ne angelas, o atrodai visai kaip vyriškis. Dar susigundysi.
        - KĄ?!.. Tu jau visai... Galvok ką kalbi.
        - Arba aš susigundysiu.. gal tu pavyzdžiui mane gundai.., juk aš ne angelas.. a? Aš labai silpna ir ganėtinai vieniša moteris. Labai lengvai galiu susigundyti.
        - Tik jau nepradėk tų savo kekšiškų šokių!
        - Ką?!
        - Nepradėk sakau. Visada pradedi šokti tuos kekšiškus šokius.
        - Ką čia paistai?! Aš visai.. gal net šokti.. net nemoku... Visada visi mane laikė ramia ir tylia mergaite, o tu.. tu...
        - Aš gi viską žinau. Kiekvieną kartą pradėdavai elgtis kaip prityrusi kekšė, sukdavaisi taip...
        - Sukdavausi?  Kekšė? Ar tu išprotėjai! Jeigu esi angelas, tai turi žinoti, kad niekada tokia nebuvau.. visada turėjau padorumo rėmus... Bet ką tu čia dabar kalbi?! Ir iš viso, -kas tu esi?!
        - Kaip tai kas.. tavo angelas, juk žinai... Na gal aš ir padauginau, bet tu kaip tai.. sugebėdavai taip elgtis, net pati to nežinodama.
        - Aš buvau kekšė to nežinodama ir ja nebūdama? Ką visa tai reiškia? – prirėmiau jį prie sienos ir man neberūpėjo, kad esu mažai apsirengusi, sumautas angelas – juk jam nesvarbu.
          - Na aš turėjau galvoje tavo.. tavo nesąmoningą elgesį, tavo prakeiktą smalsumą. Prisipažink, visada uždelsdavai vieną žingsnelį, vieną mažutį žingsnelį. Tie tavo rėmai visada būdavo gerokai pratempti. Tu pratempdavai viską iki pat ribos, iki pat pat kraštelio.
          - Ach mat kaip?.. Hm... O kur tu tada būdavai, kad leisdavai pritempti iki pat kraštelio? Laukdavai kol nusiversiu žemyn galva?... Jeigu jau valgai uogienę, tai kam palikti šaukštelį? Kas tame dugne gali būti – tarakonas koks?
          -Stiklainio dugne nieko, bet priėjusi iki pat liepto galo gali nusiversti.
        - Tik jeigu joks angelas manęs nesaugos arba koks velnias pastums.. antrą vertus – jeigu angelas saugos –tai velnias ir nepastums.
        - Ir niekada nepastūmė? – jo akyse blykstelėjo tokios keistos ugnelės. Tokios keistos, kad vieną akimirką, visai nesąmoningai, užsimaniau jam pašokti savo kekšiškus šokius, tačiau šį keistąjį nesąmoningumą tučtuojau nugalėjo sąmoningumas.
        - Man rodosi, angelai visada mane išgelbėdavo. Net jeigu kokį kartą kitą ir nukritau – ištiesdavau rankas ir Dievas juos atsiųsdavo.
        -Va matai, sakiau, kad visada tave gelbėjau.
        - Nesakiau kad tu, sakiau – angelai.
        - Dar gražiau – aš ir esu angelas, bet užteks. Užteks tų šokių tarp vilkų, duok man ranką ir aš parvesiu tave atgal.
        - Dabar aš ne tarp vilkų.. ir niekada nebuvau, visada mokėjau atskirti juos nuo žmonių. Prie tokių nepriartėdavau, užtat ir gyvenu – žmonių įkandimai užgyja, jie ne mirtini.
        - Duok ranką ir eik atgal – tu jau ties riba, o gal nebegali sustoti?
        - Aš neturiu rankos ir kojos, - nusijuokiau. – Vakar nusipjoviau. Ach tiesa, ataugo.. siūlei liežuvį, bet ir jis būtų ataugęs.
        - Taip, būtų – šeši.
        - Kodėl šeši?
        - Ką?
        - Kodėl šeši, sakau? Ne du, trys ar aštuoni, kodėl būtent šeši, mm..? – įtariu, kad vėl pradėjau savo kekšiškus šokius, prakeiktas įprotis – gal čia kokia Ievos karma, krentanti ant visų dar šventomis netapusių moterų. Keista, tačiau viso pokalbio metu retkartėmis man pasirodydavo, kad jis atsiliepia į tuos šokius ir tada pasijusdavau nejaukiai. Kai į juos atsiliepdavo žmogus, to nepajusdavau ir net nesusivokdavau, kad šoku, bet kai per klaidą priartėdavau prie vilko, visada pajusdavau, kad pradedu neleistinus šokius ir tučtuojau išjungdavau nelemtąjį mechanizmą. Dabar pajutau, kad pradedu ir todėl nustebau. Jeigu jis būtų buvęs vilkas – būtų apsimetęs žmogumi, nes jie beveik visada taip daro. Vilkai apsimesti angelais negali. Jis gi buvo angelas, o aš pajutau.. apsimetė angelu... Apsimetė?
        - Na tai kiek liežuvių man ataugtų, mielasis, jeigu vakare nusipjaučiau savąjį ir ištisą naktį jį laikyčiau tavo burnoje, -sakai greitai ir nemirksėdamas, nelemtas baileli?
        - Šeši šimtai šešiasdešimt šeši, - piktdžiugiškai sušnabždėjo jis, o akyse švietė tokie ryškūs ir brangūs rubinai, kad aš net loštelėjau atgal.
        Jo šypseną perkreipė grimasa. Suprato, kad išsidavė, bet kažin ar to gailėjosi, veikiau nesusilaikė nepasimėgavęs padarytu įspūdžiu. Mikliai iškišo liežuvį, apvedė juo savo keistai išsausėjusiais lūpas ir trumpai blykstelėjęs dingo.