neprognozuojami rytai

būna – priešinuos,
o būna – išsyk pasiduodu,
kai brėkštant, vos įsijungus juslėms,
protas ir vėl pareiškia:
diena bus tokia,
ir išsisukinėt neverta.

kiekvieną mano žodį -
neišskirdamas nė nutylėtų -
nesidrovėdamas apmuturiuoja
grubus akcentas.
kalbos padargai įsitempia,
lyg užpuoliko priremti prie sienos.

dėžutėje nerimsta švabiškas
uostomas tabakas –
kaip kadais, prieš dešimtį vasarų.
akis mikliai nuginkluoja
gotiško šrifto išraitymai,
žinantys aukos silpnybes.

nenustembu išėjus lauk:
nuo stogo šlaitų tabaluoja kojom
po brolį Grimą -
regis, jie dar ir šūkčioja.
kaimynai ir šįkart tyli?
toks pakantumas glumina.

šaligatviu einu tiksliai
palei plytelių sandūras –
kojoms lengviau, kai mintys
dėliojasi fachverku.
nežiūriu praeiviams į veidus -
būgštauju: taps per vokiški.