Kurtinanti tyla su subtitrais

Beveik pilnas siurprizų tekstas dedikuotas nuostabiam protui.

    Laidos „Tele Bim Bam“ metu jos vedėja Neringa vienos mergaitės studijoje paprašė atsakyt į klausimą. Prieš tai buvusi itin guvi, mergaitė tik paėmusi į rankas mikrofoną iškart pasimetė ir nebepratarė nė žodžio. Gelbėti į tokią keblią padėtį patekusios savo sesės atskubėjo jaunesnioji sesutė. Ji timptelėjo už savo vyresnėlės megztuko ir šiai pasilenkus į ausį sušnibždėjo tik jai vienai skirtus žodžius, bet kuriuos per įjungtą mikrofoną nesunkiai išgirdo visi susirinkusieji į laidos filmavimą studijoje bei laidos žiūrovai. O mažėlė patarė sesei taip išsisukti: –Netylėk tu, tu sakyk visiems– t a  p r a s m e..

    Ta prasme, norėčiau kam nors p r i c h a m i n t  į dūšią ar bent jau į paviršių.

                          Spjūvis tiesiai sau po kojomis priėjus gyvenimo kryžkelę

    Taip, kaip žmonės skirsto šunis į valkataujančius, kažkada šeimininko paliktus likimo valiai, „dvarniažkas“ ir veislinius, kuriais dar kažkas rūpinasi, ne tik pamaitina ar nuprausia, bet dar ir gražiai aprengia, į batukus kojytes įmauna, kalytėms kaspinėlius prie ausyčių, o patinėliams varlytes apie kaklą apriša, atėjo tikrai n e l e m t a s metas pačius žmones irgi imti skirti į dvi veisles. Kad pagaliau taptų aišku, ta prasme, ta prasmė kur link mes gyvenime judame, kokią savo ateitį mes kuriame, kas mus ir mūsų vaikų laukia, ko iš mūsų žmonių gali tikėtis mūsų gimtoji motina – planeta Žemė. Kaip mes elgiamės patys, kaip auklėjame ir ko mokiname savo vaikus, tokia ateitis žmonijos ir Žemės laukia. Viskam, kas vyksta Žemėje, kur bebūtume, ką bešnekėtume, besistengtume nutylėti ar beveiktume galioja tas pats „susisiekiančių indų“ dėsnis. Priimkim kaip aksiomą, tiesą su kuria nesiginčijama, kad Dievo, velnio, angelų ar fėjų rezidencija yra tikrai ne arčiau kaip 100 km į dangų arba bent jau toliau nei „Voyager“ palydovas nuskrido ir kad artimiausiu laiku mūsų visų žmonių l e m t i s– gyventi čia, Žemėje.

                          Minčių fejerverkai, sušvintantys akimirkai, bet ypač ryškiai apšviečiantys protą

    Jei artimiausiu metu pasirodytų dar vienas Mesijas, kaip Jėzus Kristus, „gimęs iš šventosios dvasios ir pradėtas mergelėj Marijoj“, ir jo nukankintas ant kryžiaus kūnas dingtų be pėdsakų iš amžino poilsio vietos, tarp skaitmeninių technologijų laike gyvenančių tikrai atsirastų savo amato specialistų, kurie įrodytų ir kaip ir kur jis galėjo dingti. Laikmetyje, kuriame žmonėms jau žinoma kaip skaidyti molekulėje atomus, bažnyčia jei ir galėtų sukurti dar vieną melą, taip apgaut jau nebepavyktų. Bažnyčiai beliko pasakot apie Jėzaus Kristaus kūno paslaptingą dingimą pasirinktinai nebent beždžionėms arba žirafoms, pasigailėkite jų, o nauju Mesiju skelbt vieną iš delfinų, kurių kalbos mes žmonės dar nesuprantame.
    O jei jums dar nėra aišku kaip buvo pastatytos Gizos piramidės Egipte, pabandykite kada dviese aplink pilną 200 litrų talpos bačką apjuosti virvę ir ja pačia aprišti ilgą baslį paguldytą per vidurį ant viršaus. Jūs įsitikinsite kaip lengva bus ją pernešt nešant abiems iš abiejų baslio kraštų nepraliejus nė lašo.
    Ir jei kada prireiks prieš pusę metų laiko suplanuot savo atostogas, dirstelkit į mėnulio kalendorių ir pasiimkit jas nuo pačios pradžios priešpilnio poros savaičių laikui, kad įsitikintumėt, kad iki pasibaigs pilnaties laikas dangus bus giedras.

                          Daug kuo tikiu, tik nesu tuo įsitikinęs

    Ta prasme, gal ir nėra prasmės, bet tikiu, kad Jėzus Kristus, Juozapo ir Marijos sūnus iš Nazareto, gyveno vieną iš prasmingiausių gyvenimų, kurį kaip parodė istorija paaukojo vardan idealų toli pranokstančių savo laikmetį. Su žvake rankoje vidury giedros dienos vasaros metu tarp žmonių ieškojo žmonių. Gyveno padėdamas kitiems gyventi. Žmogus, kuris tuo metu privertė žmoniją stabtelti ir apsižiūrėti dėl ko verta gyventi. Žmogus, kurį, kad ir nužudžius, mes pradėjome skaičiuoti savo naują laiką. Laiką keistis. Šitas žemietis kaip nedaugelis, gyvenusių po jo, vertas vadintis mūsų Mesiju, mūsų nuodėmių atpirkėju. Nuodėmių, kurias padarius mes bent jau imdavom gailėtis ir save graužt iki nesulaukėme šio, v i s i š k o s  l a i s v ė s, kai viskas leidžiama, net ir tai, kas draudžiama, laikmečio.

                          Gamta– tokia pati ir už užuolaidų, ir be jų

    Kaip ir beveik kiekvienoje sporto šakoje, taip ir gyvenime būna ne tik laimintys, bet ir pralaimintys kovą. Bet kartais dar būna pasiekiamos lygiosios, pavyzdžiui, kai netenkama jėgų kovoti iki pergalės.
    Ta prasme, kai vieni dar ieško prasmės, kiti ant jos tiesiog  v i e š a i  spjaudosi, kaip gi mes visi vieni su kitais sugyvename arba vieni prieš kitus kovojame?
    Kai vieni, kad nekiltų kam abejonių, kas dabar valdo pasaulį, visur juos atpažintų ir niekada nenustotų paisyti žiemą vasarą užsimaukšlina ant galvų kepures su užrašu RICH (lt. „turtingas“) lėtai ir iškilmingai suka ratus centrinėmis miesto gatvėmis su trijų šešetukų ar aštuoniukių numeriais ar tiesiog viską pasakančiais užrašais EVIL, MOHCTP, kitos vos vienu ar tik dviem centimetrais žemiau beprasidedančios užpakaliuko įdubimo juostos nusileidžia džinsus, kaip tik tada likusiems belieka tik „inteligentiškai“ patylėt d a l i a.
    Kai viena iš gražiausių dar galutinai nesumodernėjusia senamiesčio gatve vėlyvu savaitgalio vakaru, dar nepasiekiančiu garso greičiu praskuta „britva“ (žodis „brit“ kilęs iš rusų kalbos žodžio, reiškia „skusti“) pjaustydama orą tartum peiliu, tuo pat metu viename iš prestižinio namo kambarių pagarbaus amžiaus sulaukusi moteris pakyla priverti orlaidžių, kurias buvo pradarius gaiviam orui įleist, kad grįžusi galėtų tęsti žiūrėt per televizijos kanalą „Mezzo“ rodomą jazz‘o gyvai koncertą toliau, jau niekieno  n e t r u k d o m a i.
    Kai viename klube pavadinimu „ROJUS“ viena panelė, kuriai kartais nusišypso laimė trumpai pagalvot, pagaliau randa atsakymą į mėnesio klausimą koks turi būt jos trikampio žemiau dizainas, kitas mažai gyvenamoj šiluminėj trasoj kaip tik baigia dekoruoti tiesiog ant pakloto polietileninio maišelio pietų stalo, susidedančio iš „Palangos“ duonos, skoniu jau mažai nusileidžiančio smėliui Palangoje, minkšto agurko ir dar minkštesnio pomidoro kartu su tikrai jau sausa dešra ir pagaliau jau kaip reikiant surūgusio kefyro pakeliu paskutinius akcentus.
    Beveik tuo pat metu hakeriai Microsoft‘o gmail‘e fiksuoja ženkliai sumažėjusio Dievo, Viešpaties, Aukščiausiojo ir Tolimiausiojo užsiminimo skaičiaus tarpusavio susirašinėjime rekordą.
    Kai rytais vieni kitiems kaimynai pasisveikina su tartum iš užmigusio ugnikalnio išsiveržusiom šypsenomis veiduose paspausdami rankas, nei vienas neturi nė minties, kad vieni iš jų yra tie, kurie dienos metu pagal visas viešai priimtas gyvenimo taisykles siūlys kitiems prisitaikyt, o kiti vartos tai, ką kiti siūlys– prisitaikys.
    Daugelis iš mūsų eina į darbą tartum lankytų abipusių komplimentų vieni kitiems sakymo būrelį, kur vieni tartum povai išskleidžia uodegą, kiti kaip alchemikai perrašo tiesos pėdsakus mintyse į melo ant popieriaus bestselerius žymiai greičiau, nei kad mokėtų padalinti be skaičiuotuvo pagalbos triženklį iš dviženklio skaičiaus bent jau iki kablelio, kur baigiasi sveiki skaičiai.
    Pas vienus melodingas „kaip vienoj vietoj plaukelis“ balsas, žodžiai tartum natos, kiekvienas judesys pasitikėjimą savim nuolat tonizuojantis, bet kuriai naudingai progai pasitaikius iš anksto paruoštos „zagatovkinės“ frazės, tikslios kaip špargalkėse minčių formuluotės, šypsenos kaip Walt Disney personažų, selektyvus, nuolat užimtas kolekcionavimu žvilgsnis, pas likusius kupra nuo turbūt pernelyg dažnai gyvenime darytų reveransų ir tokie kaip Woody Allen‘o akinukai, iš kurių matosi išsižiojęs, pilnas nuostabos žvilgsnis.
    Vienos su iškirptėje kabančiais kryželiais, tik dėl įvaizdžio, kad bent auksas joms šventas, studijuojančios tarptautinius santykius gyvena second hand, sponsored by security and insurance services from moms, daddies and lovers, gyvenimus, kitos stengias nepraleisti nebyliojo ar skandinaviškojo kino apie išties gyvenimo vertybes, kurias jau galima pervardinti senienom, nemokamų seansų.
    Vieni kaip psichai pastatę tokias sumas, kurių negali sau leisti pralošti už tokias rungtynių baigtis, kurių logiškai mąstant negalima atspėti, išlošę lažybose, vartodami alkoholį rizikuoja savo sveikata, šeimos ir visuomenės gerove, vieną po kitos smauko cigaretes iš pakelio su užrašu: „Rūkymas gali būti lėtos ir skausmingos mirties priežastis“, išleisdami vėjais pinigus prestižiniuose miesto baruose ir kavinėse norėdami pagaliau nors mažumėlę atsipalaiduot, kitos pralošusios ne savo didelius pinigus Casino, sutinka, kad už jas atiduotų jų skolą „auksiniai berniukai“ už sutikimą filmuotis pornofilmuose su gyvūnais, kad treti, žiūrėdami juos, palaimingai onanizuotųsi.
    Kaip tik tuo metu kai bažnyčia nesiryžta paskelbti šventu mirusį popiežių iki kol neišgirs iš kokio jau dabar fantazijose apie pomirtinį gyvenimą pradėjusio gyvent apie jo regėtus popiežiaus padarytus stebuklus, svarsto nuo kokios datos nesilaikyti patiems kunigams celibato ir tuo pat metu moterims, patyrusioms seksualinę prievartą, draudžia darytis abortus, masinėse informacijos priemonėse rodomos chameleoniškumo pilnos serijos, kur vieni tuokiasi, atrasdami šeimose patį pigiausią seksą, kiti skiriasi dėl egoizmo nesutapimų, paskui tie patys iš išsiskyrusių silpnumo akimirką tampa meilužiais tų, kurie dar susituokę, tada netyčiom per neatsargumą nukritus užuolaidoms vėl kažkurie nelaimėliai skiriasi, o tie kurie nuo lovos prie altoriaus vėl susituokia, šneka poezijos kupinom mintim, kad pagaliau surado tą vienintelį (–ę), kurio (–s) taip ilgai besimasturbuodami ieškojo.
    Garbė šampanui už jo stebuklingą įtaką mūsų asmeninio gyvenimo permainoms!

                        Pasaulio tvarka– pačių susikurtas b l e f a s?

    Kai vaikystėje senelį bandė verbuoti į dar vieną iš b ar m raidės tikėjimą, iš smalsumo paklausiau verbuotojos kaip jų tikėjimas apibūdina pasaulio pabaigą ir išgirdęs, kad tai bus ne planetos Žemės ar pačios žmonijos pabaiga, o tik blogosios pasaulio tvarkos pabaiga su kuria prasidės senovės išminčių vadinto „L‘Age d‘Or“ (lt. “Aukso amžius“) aušra, ištiesęs savo ranką ištariau: –Jūsų tikėjimas teisingai supranta pasaulio pabaigą.
    „Kas neįmanoma šiandien, tas taps įmanomu rytoj. “ [K.Ciolkovskis]
    Tu dar nori pagaliau susitvarkyt savo gyvenimą, kaip visi normalūs žmonės? Tau jie vis dar normalūs? Kurie? Tie– dauguma? O tie mažuma tau atrodo nenormalūs? O mieli kurie? Spėju, kad turtingai gražūs. Neturi laiko tokioms nesąmonėms? Ir taip jau mėnesiais negali kaip reikiant susikaupti norėdama (–s) savo žvairą žvilgsnį sufokusuot prie logiškos gyvenimo sekos, kurią galėtumei step by step prognozuot? Iš kur žinai, kad niekas niekada nepasikeis? Nes aplinkui tartum kaleidoskope mirgėte mirga propaganda– visuma informacinių priemonių, skirta tavo, žmonių grupės ar visuomenės kontrolei, kuria naudojasi ne tik totalitariniai, bet ir demokratiniai režimai, formuodami neteisingą, netikslią nuomonę apie vieną ar kitą dalyką pateikdami dalinai teisingą, bet nepilną informaciją, kuria pilną c h a o s o pasaulį.

    –Ar galėtum pasakyt į kokį klausimą tu dar nerandi atsakymo?
    –Į klausimą: ar  f i z i o l o g i j a  visada laimi?

                          Čia ir dabar pabaiga

    Viršininkas pavaldiniui:
    –Ką dabar veiki?
    –Nieko...
    –Kai baigsi– užeik pas mane.





    Šiame tekste paminėti pastebėjimai neturi jokių sąsajų su kieno nors iš žmonių realiom gyvenimo istorijom. Daugelis atsakymų į pernelyg įdomius klausimus buvo rasti www. google. com ir www. wikipedia. org šaltiniuose.