paslapcia rasiau...

Paslapčia rašiau...


vandalai... vandalai ir chuliganai minti aplaužė,
paliko padrika galvoj, išdribo purvina iš paširdžių..
žiurkės.. žiurkės surijo viską, kas palike buvo,
paleido baimę ir tamsų debesį man paskleidė dangui..

girdi, išdaužki langą ten apniukusiam viršui,
atverki šviesą, kad regėt galėčiau .. palik pasaulį tarp dausų,
lai jis visas gyvenimo paukštes naujoms mintims,
gyvenimams sukviečia...


***

nukėlė, nuleido ranka iš padebesų vyno taure mudviem ..
paliejo jį ties durim .. dėmė liko, tačiau pakvipo vynuogynais ir žiedlapiais..
pavasariu nulipdė veją, o karameliniais ledais nugimdė lietų...
kažko man neramu,
galbūt, kad skėtį skolintą aš pamečiau..


***


parklupo šešėlis ties mano kojo,
pasaulis slinko dangum,
o saule juo rytojų paklojo..
kentėjo šermukšnių medžiai,
lydėjo giedrą į prarastą spalvą,
atrado naują ir vėl nušvito,
tik žaizdos paliko,
nes šukės paliko...


***


prakeiktos ambicijos ir principai..
galėjau... bet negalėjau...
todėl spalvotas pasaulis ypač pilkas paliko...
nebeliko raudona.. nebeliko žalia...
paspringsiu vieną dieną eilėraščiu savu ir šia nykia pilkuma...






***

va taip va vat,
paleisiu Jus i tolį,
žiūrėsiu ar negrįžtat,
tada paleisiu bėgti,
galbūt ir pats negrįšiu..
juk dvi tai pernelyg,
bet Jus- nuostabios..
paleiskit akmenį man i krūtinę,
vistiek mylėt ir džiaugtis nepaleisiu..


***


paslapčia rašiau niekam negirdint,
dabar visiems sakau..
kalbėjime juk daug naujų nugimsta,
tačiau man jų perdaug, jei bent Tave vienintele turiu..
jei piktas vejas glosto veidą,
o jei silkinis gruodis šoka tango po langais,
ar tu girdi už lango žalios fėjos
mums groja ir šypsosi išskirtinai..
pažaisk manim, sumėtyk pėdas,
bandysiu rast tarp paslapties,
Juk šviesios akys,
Karštas jausmas,
nesugebės toli pabėgti nuo manęs..


***


parklupo žodis dienoje,
Tačiau sugrįžo naktį..
aš čia rašau, o mintys ten kažkur dangui,
Nors rytą jos ir vėl paklys ieškojime namų..
Ar šaltį tu girdi?
ar karčią tiesą atpažįsti,
Juk nepaleisi bėgti
juk nepradėsi, mano žiede, vysti..
žinau, jog Tu žinai - neleisiu tau pasprukt..
manau, kad tu taip pat manai,
Todėl šį lapą tu skaitai,
o ašaros tau rieda skruostu..
atsakymo tu ieškai, aš jų tau neturiu,
nes nieks man nedavė..
tačiau tikėjimą ir viltį menką menkutėlę aš turiu,
todėl sau trupinius ant stalo tepasilieku..
***


Lai lieka tai paslapty,
Lai užgęsta šviesoje..
Tegu užmiega tie žodžiai dar Tavo nenugirsti ir nepaliesti..
ir nebežymi mūsų kelio aštriais akmenimis,
Rūsčiom audrom, degančiomis pievomis,
O kartu su jom žūstančiais žiedais ir mudviejų svajonėm,
pasaulio pakrašty..
Lai kliedi paukščiai,
Ošia niekus medžiai,
Lai prapliumpa dangus,
o saule už lašu tegu slepias..
tebūnie akli praregi,
Tebūnie matantys atsimerkia,
tegu neblaivūs ašarom pasrūva
ir tegu mūsų akys nepaliauja žvelgusios i priekį..


autorius V. Samkus 2007. 04. 24 1: 29