Ryte

Skylėti stogvamzdžiai sugros noktiurną
ir liūdna bus nors verk, nors lis-
suplyšęs nuovargio surdutas durtas
ryte vaivorykšte delnuos pražys.

Kai skiauterė miškais raudono gaisro
žolėj suglaudžia gintaro sparnus-
pratrūkę girių arfos sodriai gaudžia,
bundu inkliuzuose liepsnelėmis aušrų.

Švininė aukšlė sopulio upe išplaukia,
kur audiniai namų - žydėjimo drobė- 
austa be nyčių, skieto, be šaudyklės
migloja akmenims po nuometu žaliu.