Puolęs angelas

Dievas pasikvietė angelą į savo karalystę ir pareiškė:
- Puolęs angele, kodėl Tavo sparnai tokie purvini?
- Buvau nuskridęs į žemę, mano valdove, - nuolankiai atsakė angelas.
- Ir ką Tu tuo nori pasakyti? – piktai paklausė Dievas.
- Dieve, labai nusidėjau ir noriu išpažinti savo nuodėmes. Labai gailiuosi dėl jų ir stengsiuosi daugiau nenusidėti.
Dievas susimąstė ir gerai pasvarstęs atsakė:
- Tęsk.
- Prieš mėnesį laiko, tada, kai siuntėte pasižvalgyti žemėje, mane užvaldė noras viską pažinti, patirti visus žemiškus troškimus. Nežinau kaip, bet tik vos pagalvojau, kad noriu visą tai patirti, atgavau žmogišką pavidalą. Tapau graži, ilgakojė, šviesiaplaukė mergina. Po kelių valandų visi žemės vyrai už susitikimą su manimi buvo pasiryžę padovanoti man pasaulį. Džiaugiausi tuo, bet neilgai... Laikui bėgant, vis dažniau jausdavausi tuščia, nieko nesugebanti, tik kerinti vyrus savo grožiu... Tačiau, daugelis vyrų neilgai trukus, pastebėjo mano tuštumą ir pasipūtimą, todėl ir jie palaipsniui nuo manęs nusigręžė. Grimzdau į bedugnę. Gėriau. Vartojau narkotikus, rūkiau. Vieną rytą atsikėliau ir supratau, kad nebenoriu gyventi, prasipjoviau venas...
Štai ir viskas. Dabar laukiu Jūsų teismo valandos.
Dievas susiraukė:
- Blogai, vaike mano. Tačiau labai džiaugiuosi, kad viską man atvirai papasakojai – matau, kad išmokai vieną svarbiausių gyvenimo pamokų – nuoširdumo. Eik ir džiaukis gyvenimu...


Staiga atsidūriau juodame tunelyje, kurio gale mačiau mažą švieselę, kuri buvo begęstanti. Nepastebėjau, kaip prie jos pribėgau ir išgirdau mamos balsą:
- Saulele, tu gyva, ačiū Dievui!