Atsibusti lunatiku

Lunatikavime saulės atsispindi mėnulis
kaip meilužis šviesia ir tamsia išdavyste
ir aš jo šešėlį atrijęs---
o žmonės, juk astronomai, jie stebis –
gal miręs?

Nei miręs nei kada mirsiu
tik apie tave kaip apie didį sprogimą
rašau nusprogusiom raidėm
kurios tik ir liko po milijardu
tikro laukimo

Nuoga ant teleskopo
pridengta horizontu
kaip atpažinti
kad plėsies
o gal jau  -
susitrauksi?

Laikais
išdidžiai – nei iš vietos
tik aš
vis dar žaidžiu
dydžiais iš Maximos rūbų
iš manęs tau – tik XXL---
na o ką dar daugiau sugalvos
šios visatos poetas
juk nuolaida –
viską perki – nieko nemoki
jau kiauroj piniginėj