Jeigu čia šiandienai

Atrodo, tu supiesi ant medžio
Ir lūpomis sprogdini nušalusius kačiukus.
Milžinai skausmo iškraipytomis kojomis
Įmins duobę Tavo paklydusiam tikslui.

Parodytų vidurdieniai nuplikyti,
Kad laikas ne vien gatvės pakraščiais išsibėga.
Čia samanoja virpančios Tavo kojos,
Oda vyniojas į popierių.
Lėliukės užtemusios akys.
(Pavargsta jos, dangau, ryti.)

Nieko naujo dienos nepasakoja,
Išsikvėpė jų lūpos pelkijusios ir plaukusios.

Pieštukas praslysta briaunų šonais,
Švininis pirštas per veidą bėgioja.
Pavadink ją balandžio geiša,
Pagal savaitės filmą.

Ar krikštijo Tave kas?
Sakyk, medžio supuotoja,
Ar pirmą kartą vandenio saują semi?
Lydeka pabus krikšto močia.

Tavo akys bespalvės,
Ir aš bijau dienų tryliktų.
Knygose tokių puslapių nebėra.
Tu siunti savo gyvenimo mitą,
Aš pridedu į jį stiklo.

Jei kasdien save vadini-
Visa, kas yra,
Koks akmuo prispaus Tavo judančią dūšią?
Ar duobė iš pirmosios pastraipos
Nenusitemps į penktą gyvenimą?

Kačiukai, vasaros prieždėliu apvynioti,
Kaip saldainiai iš šventoriaus
Vilioja žmogiškas muses.
Ir tarytum nebūtum tikėjęsi:
Atsiima likusius pirštus.