Bučinukai Kasparui

Kada tu išvažiavai.

Tas bučinukas gimė apleistoje geležinkelio stotyje. Toks tiesus, išsprogusiom akim, vienišas kaip dulkės ant kapo.
Išmetė jį vėjas į laukus.
- Kaip baltai žydi obelys, - stebisi jis.
Pamatęs tekančią upę jis šūkteli:
- Kaip paprastai teka vanduo.
O kai pribėga prie pasaulio krašto, jis visų nuostabai, išplėtė savo išsprogusias akis:
- Man neužtenka pasaulio.
Gaila, bet jį suvažinėjo pirmas traukinys, sustojęs toje visų apleistoje stotelėje.
Prieš palikdamas šitą pasaulį jis matė išsprogtaakę mergaitę, kuri, pakėlusi dryžuotą lazdelę, leido traukiniui išvažiuoti.


Tada aš tavęs laukiau.

Grįžta mergaitė į namus visiškai naktyje.
Girdisi lyg kažkas į ją žiūri iš tamsos.
- Šermukšnis, - tyliai ištaria mergaitė.
Medis šlamėdamas nusilenkia. Šypsosi.
Mergaitė išgirdo, kad medis ją kviečia prieiti.
- Pabučiuok, - paprašė šermukšnis.
Medis tamsoje buvo gražus, lieknas ir labai aukštas.
- Ne, - papurtė galvą mergaitė. – Aš noriu tik uogų.
Mergaitė pajuto kaip byra raudonos uogos.
Po tos nakties mergaitė ilgai stovėdavo prie šermukšnio ir valgė uogas.
Vieną vakarą prie šermukšnio ji rado kitą mergaitę.
Ji sugrįžo namo, atsisėdo ant slenksčio ir verkė.
Niekas jos negalėjo paguosti: nei lietus nei vėjas.
Tik kitos dienos rytas užtiko ją miegančią.
Ji buvo labai išalkusi.
Šermukšnis ant savo šakų supo raudonus, dar vis miegančius bučinukus.