Išmokyti milžiną

Tai akmuo juk mane užaugino,
Kai paliktas buvau šalia kelio,
Kad praeiviai pravirkus išgirstų
Ir paimtų kartu. Bet nerado

Jie manęs, nes akmuo juk išmokė,
Kaip iš verksmo išausti man tylą
Ir, suleidus šaknis į dirvoną,
Išgyventi vien geriant jo syvus.

Jis išmokė mane neskaudėti
Ir nekelti tau skausmo išdavus,
O prigulus greta visą naktį
Mintimis net tavęs nepriliesti.

Kai paaugau – atidavė upei.
Ten žaidžiau aš kartu su nėrovėm
Ir srovė mano suodiną kūną
Bei mintis nuo tamsos man išplovė.

Upė mokė kaip valtis pririšti,
Kad tavęs nenuneštų į jūrą,
Ir kaip pirštais be garso įslysti
Po prie kūno prilipusiais rūbais.

O kai upė nebesiekė kelių,
Mane priglaudė ošiantis miškas.
Užkalbėjimais šnarantys medžiai
Ir mane tos kalbos jau išmokė.

Jie man rodė, kaip pumpurus krauti,
Kad palikčiau ką nors, kai išeisiu,
Ir kaip sėklą pasėti ir saugot,
Tą, kuriai jau nelemta sudygti.

Medžiai mokė, kaip samanas liesti
Savo pėdomis jų nesužeidžiant
Ir kaip mesti lapus, kad paklystum
Juos norėdama puokštėn surinkti.

O kai miškas jau buvo per ankštas,
Tai dangus man namais šįsyk tapo,
Kur kartu su bekūnėm silfidėm
Ligi šiolei esu pasilikęs.

Ir dangus tebemoko tik vieno,
Kaip dainuoti lopšinę taip tykiai,
Kad savy užmigdyčiau aš Dievą
Ir jausmai ligi vieno išnyktų.