Esu

Kažkas kažkam panosėj užtrenkė duris.
Kažkas nė žodžio neprataręs
šviesas išjungė,
užpylė erdvę
snaudžiančia, šalta ir geliančia tamsa,
vartus stipriai užrėmė, spyną užkabino kad  nepatektų niekas
į jam vienam priklausančias valdas, kuriose pats deja
tik retas svečias būna.

Kažkam pabodo painūs labirintai,
vingiuojantys
neonu besiliejančiomis gatvėmis, vitrinų blizgesys, praeiviai
ir šneka
lyg amžinybė užsitęsusi beveik lig ryto kažkur
kasdien galbūt vis kitame bare,
dusinanti, besivyniojanti lyg siūlų kamuolys diskusijų bei klausimų-atsakymų
raizgynė,
ieškojimų be atradimų ar neišaiškinamų paslapčių kelionė po ten kur
taip jau
esame.

Kažkas kažkam panosėj užtrenkė duris
kažkam, matyt, pabodo būt protingu.
Kažkas paklydo žodžių gelmėse, civilizacijos dykumoje sustingo ir trokšta tik
sušildyti pavargusias mintis, įkvėpti oro.
Kažkas, galbūt, mėgina rast save-
kad vėl atvert duris, vis tiek...., naujam žaidimui.