Vos vos (metamorfozė)

Kartais tiesiog pakliūni į akimirkas. Tai gali nutikti kiekvieną sekundę, tereikia truputį atpalaiduoti jusles, nesidairyti, truputį kilstelėti galvą bei akis, įsispoksoti į medžių šakų galiukus ar varnų lizdus ir eiti, eiti; o jei pliaupia lietus, spoksoti į balas – eiti ir spoksoti, neturint tikslo jų apeiti ar nesušlapti kojų.
  Pakliuvus į akimirką dažnai sudreba kojos.

  Tąkart paskambino Tomas. Pranešė:
- Sibilė, mergaitė, - jo balsas buvo kupinas ramaus džiugesio.
- Bet juk dar tik kovas. Ar viskas gerai? - brolio žmona gimdyti turėjo balandį.
- Labai maža, - pasakė Tomas ir atsisveikinęs nuskubėjo pas žmoną ir savo Sibilę.

  Nelijo, žemė tvoskė drėgme, kvapas kiek panėšėjo į išsivadėjusio mėšlo kvapą. Didžiulės apipuvusių lapų krūvos rudavo ant besikalančios žolės. Sibilė tikriausiai visai mažytė. Dešinės rankos smiliaus pagalvėlėje jaučiau besitvenkiantį karštį, susikoncentravau į jį. Dievaži, būkit atsargūs su Sibile.

  Tada ir sutikau jį – nesugebantį pereiti gatvės. Tai juk savaime suprantama – pereiti gatvę. Prieini šaligatvio pabaigą, pasuki galvą kairėn dešinėn ir eini. Sustos, nevažiuos ant žmogaus. O ant jo važiavo. Tik žengė žingsnį, kažkoks pakvaišėlis pristabdė, bet pamažu vistiek riedėjo. Taip nubrozdino jo sportbatį, kad puse pado nebeliko, bet koja liko – laiku sustojo. Aš klyktelėjau kaip kokia gervė.

  Mudu ėjome ta plačia alėja, besitęsiančia lygiagrečiai Žalgirio stadiono.

- Sibilė dabar guli inkubatoriuje, - pasakojau jam.
- Turbūt labai maža, - tarė jis ir tarsi susirūpino.

  Tai buvo maždaug vienuolikos metų berniukas gana tvarkingai sušukuotais pakuliniais plaukais, kiek pablyškęs, neturintis ugnies. Paprastai tokių metų berniukai bent jau būna gelsvi, jų oda, jei ir nerausta, tai truputį geltonuoja; kartais jų akis juosia kraujagyslių ratai, jei oda tokia plona ir permatoma. Šitas nebuvo jokio tipo, nei pirmojo, nei antrojo, o juolab trečiojo.
Jo oda buvo pelenų spalvos, nusėta smulkiais pilkšvai rusvais žirneliais. Jo vardas buvo Gediminas.

  Kartą, gerokai laiko praėjus nuo tos akimirkos su mašina ir mano gervės klyksmo, ėjom pro Gedimino pilį. „Gediminas castle“, - pasakė Gedas ir prunkštė kiek galėdamas.

  Jis nedaug kalbėdavo ir man atrodydavo, kad yra visiškai nedėmesingas – sau, pasauliui ir kitiems. Tačiau tai buvo netiesa. Jis tik nemokėjo eiti per gatvę. Išeidavo iki parduotuvės – ir tai: vietoj pieno parnešdavo kefyro.
  Taip, aš jį priglaudžiau. Niekam nesakiau ir priglaudžiau – tą melsvų akių berniuką pakuliniais plaukais ir nubrozdintu sportbačiu. Tą dieną, kai paskambino Tomas ir pasakė, jog Sibilė labai maža. Buvo kovas.


  Kartą grįžus iš darbo Gedo neberadau. Akyse jau mačiau jį skriejantį nuo smūgio link šaligatvio: stiprų smūgį, ridenimąsi automobilio kapotu, po to gatve, galiausiai kūnas sustoja jau ant šaligatvio.

- Taigi atsargiai!!! – aukštu tonu suklykia močiutė. Jis guli tarytum visai jai po kojomis, užsimerkęs ir gražus, plaukai kiek labiau išsitaršę, rusvi žirneliai ties nosimi įgauna savotišką žalią atspalvį.

  Tą dieną, kai dingo Gedas, mažajai Sibilei suėjo ketveri. Motina ją gerai maitino, migdė pietų miegu ir ji svoriu prisivijo bendraamžius vaikus.

- Eikš, Sibe, žiūrėk, raudona – kai užsidegs žalia, tada eisim, - vedžiau ją per gatvę.
Esu pakviesta būti Sibilės krikštamote.

  Tą akimirką tarytum pamačiau, kaip pakulaplaukis berniukas Gedas, įsikibęs mano rankos prieš ketverius metus, virsta maža mergaite Sibile, kuri perėjusi gatvę pasakė „vos vos“. Nuo tada ji manęs kitaip ir nevadino.