Kai išgeri šulinį

Nebark!
Aš dar neatėjau.
Nors ir girdžiu – šauki.
Kažkoks kitoks,
Nepanašus į tą,
Kokiu buvau -
Net vaikščioti išmokęs tvoromis.

Ir nežinau,
Kokia versmė
Įkrito sieloje ir žaidžia ežerų bangom -
Ne vaikas, ne mergaitė –
Ašarom skaidriom,
Renku žvaigždes 
Ir maudausi kartu su jom.

Galiu išeit į rūką
Ir, užmiršęs kelią,
Pavaikščioti aukštai dangaus keliais, 
O kai tikrovė širdį gelia
Krentu atgal
Bumbsėdamas į žemę akmenais.

Ne toks! Ne toks, kokiu buvau! -
Išgėręs šulinį
Jau jūrų vandenį geriu---
Ir nejaučiu, kad gerklėje sūru,
Kad atsidusęs savimi
Žuvim tampu...