Vyras ir žmona

- Ar aš tau kada nors prieštaravau? – tyliai dėstė Antano žmona. – Vaikus gimdžiau..
- Nu tu čia…Ko tu nori? Nori, kad aš vaiką krūtimi maitinčiau? Šito nori? - persikreipė iš pykčio Antanas.
- Pasakyk, kad tu mane myli.
- Tu mane myli.
- Aš tave myliu? Taip, aš tave myliu.. ir tik tave…ir ne tik myliu.. gyventi be tavęs negaliu.. mirti bijau.. nes tavęs nebematysiu.. nepajausiu.. kada tau atsitiks, kas nors negero…neapsidžiaugsiu, kada tu apsidžiaugsi.. neapsiverksiu, kada tu susigraudinsi…nenoriu kad tau kas nors kitas.. ar kita.. susiūtų prairusius baltinius..
- Ką tu čia nusišneki?? Šito niekada nebus. Kad Antanas užsivilktų suplėšytus marškinus? …pilni kioskai naujų marškinių.. o tu nusišneki…Sakyk, kodėl nusišneki?
- Koks tu bjaurus…
- Aš bjaurus?? Tai tu bjauri. Kiek kartų sakiau, kad nevaikščiotum į tas padevalkes. Kiek kartu sakiau? Nu?
- Nekalbėk su manim kaip su beždžione. Prašau, nekalbėk su manim kaip su beždžione.
- Tu ne bezdžionė. Tu blogiau – tu vaikštai į padevalkes. O kas ten renkasi? Bomžai, kurie neturi pinigo. Prostitutės, kurios bijo į normalią krautuvę įeiti ir visokie kiti mulkiai, kurie neturi savigarbos. Padevalkėse tik numirėlių rūbai. Pats mačiau, kaip bičai karstuose tavarą į padevalkes vežė. Va, tada verkiau.. ir plėšiau nuo savęs rūbus…O tu kur buvai? Ką tu veiki tarp visokių plikašiknių tose padevalkėse?
- Tu beširdis…visiškas beširdis..
- Taip, aš beširdis.. neturiu širdies numirėlius nurenginėti…Tavo visos draugės .. iš padevalkių.. ar tai nori, kad finansuočiau tokį tavo gyvenimą? Lakstau, stengiuosi kažką pavogti dėl tavęs.. snukius skaldau, o tu mano kruvinai uždirbtus pinigus į padėvalkę? Numirėliams.. kapams atiduodi? Sudeginsiu. Pamatysiu – į šipulius sumalsiu.. suspardysiu.. kaip futbolą..

Žmona pašoko nuo kėdės ir vienu rankos mostu nusiplėšė “gazelinę” palaidinukę, ale GONdoni ir liko su liemenėle ale MONdoni.

- Viskas??? – sušuko Antanas.
- Aš tau ne bezdžionė.. štai.. štai, - ji lyg ledlaužis ledo jūroje, kreiseriniu greičiu drąskėsi nuo savęs rūbus tarsi  laužė ledus. Po kelių minučių Antano žmona stovėjo virtuvėje nuoga lyg iš egzotiškų kelionių sugrįžusi reklamos mergina. Viena Panevežio padevalkė liūdnai atsiduso.
- Viskas?? – apsilaižė Antanas.
- Ne, - žmona nusirovė iš ausies auskarą ir numetė ant drabužių kruvelės. – Dabar viskas…

Antanas norėjo trypti rūbus, norėjo rėkti, norėjo apkabinti nuogą žmoną, bet paskutiniu momentu apsigalvojo ir išsitraukė piniginę.
- Kiek reikia?