Rašiklio istorija

Vienuose namuose gyveno toks rašiklis. Labai gražiu, tamsiai žaliu skaidriu korpusu. Jis buvo automatinis ir paspaudus mygtuką, įtaisytą viename gale, kitame tai iššokdavo, tai sulįsdavo atgal širdelės, pilnõs juodo kaip smala tušo, galiukas. Sukiojant rašiklį saulės šviesoje, nuo jo žalio korpuso į šalis sklido briaunuoti žalsvi saulės zuikučiai, linksmai šokinėjantys sienomis ir lubomis. Tuos zuikučius rašiklis skyrė prie savo gerųjų savybių. Saulė, tikroji tų zuikučių savininkė, tik giedrai šypsodavosi ir nieko nesakė. Juk ji visada nori kuo daugiau džiaugsmo visiems, net ir tokiems paikiems rašikliams. Tiesa, žaliasis briaunuotis mokėjo ir išties gerų dalykų – raityti dailius zigzagus ant balto popieriaus, rašyti keletą kreivokų, tačiau jau aiškiai perskaitomų didžiųjų raidžių ir šiaip visokių piešinėlių piešti. Bet pasigirti ir pasididžiuoti taip pat buvo pirmas. Pavyzdžiui, rietė nosį prieš kaimynystėje įsikūrusius paprastus ir spalvotus pieštukus, mat jo rašliavų negalėjo nutrinti net raudonasis trintukas, ir vis bandė vadovauti dvylikos brolių flomasterių kuopai, sakydamas, kad yra jų dėdė iš tėvo pusės ir jaučia pareigą juos auklėti. Tačiau tie nelabai leidosi į kalbas, nebent juodasis piktokai apvedžiodavo rašiklio pėdsakus stora linija, taip niekais paversdamas visas apsišaukėlio dėdės pastangas.


Kartą naktį rašiklis ilgai negalėjo užmigti. Gulėjo sau ant etažerės lentynos krašto ir spoksojo į mėnesienos nutviekstą kambarį. Labai jau jam nepatiko vakare prieš tai naujai atsikrausčiusios šešios spalvotos kreidelės. Nors jos mandagiai, kaip dažniausiai mergaitės ir elgiasi, o taip pat su rašikliu, pasisveikino. Tačiau kai vaikai visą valandą, o gal ir dvi, piešė ir rašė tik jomis, neramu pasidarė ne tik rašikliui – šiek tiek nuliūdo net ir nelabai įžeidūs paprasti pieštukai.


„Kas dabar bus? – galvojo rašiklis. – Vaikai, visai mane pamirš.“ Jis taip susijaudino, kad net nupuolė nuo lentynos ant žurnalinio staliuko. Iš pradžių labai išsigando, bet apsičiupinėjęs ir įsitikinęs, kad žaliasis korpusas netrūko, nusprendė priminti apie save. Tiesiai prieš jo nosį gulėjo atversta didelė knyga su gražiu piešiniu, vaizduojančiu daugybę laukinių gyvūnų Afrikos savanoje, o šalia to piešinio kiekvienas iš jų dar buvo ir aprašytas. „Geresnės progos nė negaliu tikėtis“, – burbtelėjo jis. Ir, lyg pagautas netikėto šėlo, šoko tiesiai į vidurį to piešinio, ir ėmė raityti savo pamėgtuosius zigzagus. Kliuvo visiems: begemotams, zebrams, drambliams ir stručiams, o aplink ilgą žirafos kaklą zigzagas apsivyniojo net tris kartus iš eilės. Gepardas, kuris yra greičiausias sausumoje gyvenantis gyvūnas, šuoliavo iš piešinio kampo į kampą tol, kol pailso, o tada bjauri kreiva linija užklupo ir jį. Rašiklis nepaliko ramybėje ir dailiųjų aprašymų, nors visos raidelės maldavo, kad jų nesubraukytų, o „zet“ ir „es“ prašė net atsiklaupusios ant kelių.


Sujaukęs savanos gyvūnams skirtą lapą, niekdarys nė nemanė nurimti. Net pamėgino atversti kitą. Laimė nieko jam neišėjo, mat mėnulis daugiau nebegalėjo žiūrėti į tokį nedorą elgesį ir pasislėpė po stora ir šilta juodų debesų antklode. Kambaryje staiga stojo tamsa, nors į akį durk. Kad ir kiek rašiklis sukiojosi, nė vienas žalsvas spindulėlis nesublizgo ir šviesiau nepasidarė. „Keista, – pagalvojo pagyrūnas, – kurgi dingo tie mano zuikučiai? Dabar pašviestų man, užuot šokę sienomis.“ Bet juk mes žinome, kad zuikučiai buvo visai ne jo, o saulės arba mėnulio, nelygu, kuris šviečia. Ką bedarysi, kai taip tamsu – nebematyti ką čia dar išpeckiojus. Todėl rašiklis, vis dar piktas, griuvo ant šono šalia knygos, o kad buvo išvargęs ir dar nemigęs, tai tuoj pat ir užsnūdo, pamiršęs net širdelės galiuką įtraukti į korpusą.



***

Rytą kilo baisus triukšmas. „Kas išpaišė tokią gražią knygutę?“ – liūdnai paklausė mama. „Kas išpaišė tokią gražią knygutę?“ – piktai paklausė tėtis. „Ne mes, ne mes!“ – šaukė vaikai.


Visų žvilgsniai susmigo į žaliąjį rašiklį, besivoliojantį šalia knygos. „Vakar vakare mačiau jį štai čia ant lentynos, “ – stebėjosi tėtė. Viską būtų galėjęs paaiškinti mėnulis, tačiau jis jau buvo beveik išnykęs kylančios dienos šviesoje, o ką tik prabudusi saulė nieko nežinojo. Žirafa pasibaisėjusi kinkavo galvą, aukštai iškeltą ant kringeliais supančioto kaklo, o gepardas, strutis, begemotas, zebras ir dramblys degte degė noru pasiskųsti, bet juk piešti gyvūnai nekalba, tiesa?


Rašiklis dėjosi nieko nežinąs. Jis vogčiomis įtraukė į vidų savo širdelę ir nors proga zuikučiams laidyti buvo puiki – saulė plieskė labai skaisčiai – bijojo net pajudėti. Gal taip niekas ir nebūtų sužinojęs,, kas subjaurojo knygą, tačiau viską išdavė rašiklio akys. Jose švytėte švytėjo dideli juodi kryžiai, kurie visada matosi meluojančių ar ką nors slepiančių akyse.


Mama buvo labai gera ir retai pykdavo, tačiau kai taip atsitiko, ji negalėjo prieštarauti tėčiui, kuris nusprendė griežtai nubausti rašiklį. Vaikai taip pat pritarė, kad nuodėmė didelė ir kokia nors bausmė būtina. Tėtis pasakė: „Nuo šiol rašikliui skelbsime boikotą ir nieko juo nerašysime, kol nepasitaisys.“ Tada užkėlė nedorėlį ant pačios viršutinės etažerės lentynos, kurios pats, nors būdamas labai aukštas, vargiai begalėjo pasiekti ir ėmėsi tvarkyti knygą. Kur galėjo užtepė zigzagus baltu skysčiu, skirtu korektūrai, o spalvotose vietose švelniai, bet atkakliai, trynė raudonuoju trintuku. Kai baigė, Afrikos savana tikrai neatrodė tokia pat, kaip buvusi, tačiau zigzagų liko žymiai mažiau. Ant dėmėtų zebro, gepardo ir žirafos kailių jų beveik visai nesimatė, o ir kitur jie buvo gerokai blankesni. „Puikiai padirbėta“, – peržiūrėjusi darbo rezultatus, raportavo pati pirmoji ir didžiausia raidė „A“ iš žodžio Afrika. Tada visi sėdo valgyti pusryčių.



***

Vargšas nenaudėlis! Dabar jis gulėjo aukštai, niekam nepasiekiamas ir negalėjo nei piešti, nei rašyti. Vaikai piešė ir rašė pieštukais, flomasteriais ir kreidelėmis, o rašiklį beveik visai pamiršo. Jei ir prisimindavo retkarčiais, tai vistiek negalėjo pasiekti. Kartą, beriogsodamas palubėje, rašiklis pamatė, dailų saulės zuikutį, šokinėjantį visai šalia jo ant sienos. Tai bent! Zuikutis buvo beveik toks pats, kaip ir kadaise jo laidyti, tik visiškai baltas ir gerokai ryškesnis. Rašiklis, žvilgtelėjęs žemyn pamatė, kad zuikučius laido mažytis veidrodėlis antakius pešioja ir, gerai pagalvojęs, suprato, kad zuikučiai iš tikrųjų saulutės darbas, o ne tų daiktų, kurie atspindi jos šviesą. Dar labiau nusiminęs jis tyliai pats sau pasižadėjo daugiau niekada nesididžiuoti, nesigirti ir nesipiršti kam nors į dėdes ar kitokius giminaičius. O apie knygų gadinimą tai net ir galvoti nenorėjo. Dabar jis tik laukė, kad kuo greičiau baigtųsi jo bausmės laikas. Tada ant balto popieriaus vėl galėtų raižyti dailius zigzagus ir vis daugiau vaikų išmokstamų raidžių bei piešinėlių. Keista, tačiau netrukus taip ir nutiko. Kartą mamai skubiai reikėjo užsirašyti kažkokį telefono numerį ir ji pasitarusi su tėčiu paskelbė amnestiją – nukėlė rašiklį nuo lentynos. Tik su sąlyga, kad šis daugiau šiukštu nepaišytų ten, kur negalima to daryti: ant knygų, baldų, patalynės, drabužių, sienų ir grindų. Ir netgi stengtųsi kuo mažiau, kad ir netyčia, vaikų rankutes terlioti. Bet jokios sąlygos dabar jau nebebuvo baisios, rašiklis tik stropiai krenkštė ir pūkštė, stengdamasis kuo dailiau užrašyti telefono numerį kiek apdžiūvusiu širdelės galiuku.