Tai gražumas -
užgrodavau smuiku
vakarais
kai dar vasara buvo prie gonkų
taip tyliai klausydavos liepa
ir takas žvyruotas tolyn.
Smuiko garsas praslydęs pro obelis
pašokėdavo pievom
per prūdą
ir sugrįždavo daug pavėlavęs
atgal vėl nuo miško.
Buvo keista girdėti save
taip pro prūdą ir pievas atplaukusį
garsas šiltas rieda per vasarą
lyg senelio ašara veidu.