Rašyk
Eilės (73315)
Fantastika (2191)
Esė (1496)
Proza (10348)
Vaikams (2513)
Slam (49)
English (1109)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 15 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







  Brolis tupi berže, apačioje teka Virginijos V. upė. Aš sėdžiu smilgose ir glostau savo šeriais apžėlusias kojas. Smagi dienelė užmiestyje slenka su pūkiniais debesėliais žydroje padangėje. Staiga iš beržo iškrenta brolis. Atsistojęs nusibraukia samanas, išspardo po beržu augančius baravykus, spjauna į Virginijos V. upę ir nušlepsi per pievą, paskui save vilkdamas vilnonį šaliką: paikšis – niekur nepalieka jo ištisus metus.
  Į beržą pasikasiusi tarpuragę paskui brolį risnoju ir aš, atsargiai žvelgdama po kanopėlėmis, kad už kokio kelmelio neužkliūčiau. Mudu, matote, su broliu sovietinį peizažą vaidinome: berželiai ošia šlama, viršūnėje paukštelis tupi, po berželiais grybai auga, šalia upelė teka, upelės dugne (nors to ir nematyti) mirksta pamišusios mergelės kūnelis. Toliau, smilgose, ganosi elnias (o gal elnė). Dangus žydras, su baltais debesėliais. Tik jau tuoj pradės leistis saulė ir mudviem laikas eiti namo.
  Jei gerai prisimerksite, pamatysite horizontą užstojančius fabrikus. Rūksta tamsūs dūmai, kamuoliais virsta. Tų dūmų apsuptyje kaimelis egzistuoja. Nors veikiau ne egzistuoja, o „klesti“: penkios trobos, keturi „taškai“, riebios saulėgrąžų galvos per tvoras persvirusios kabo, įmitusios moterys, violetiniais „Iridos“ margintais plaukais. Vienintelėje autobusų stotelėje žmonės išvyksta ir atvyksta. Sako, mūsų kaime daugiausiai išsigimėlių gali prisižiūrėti – vos už kelis rublius. Sako, kad dėl to kaltas fabrikas (teršia mat) ir nuo monotoniško darbo pavargusios paprastų, nemokytų žmogelių psichikos. Sako, ribos tarp gyvūnų ir žmonių mūsų kaime išnykusios. Mažo kaimelio tylūs žmogeliai, ilgai kentę dūmus, prie jų priprato. Priprato ir prie savo keistų vaikelių, labiau panašių į gyvūnus, negu į protinguosius dvikojus homo.
  Bet viskas, ką sako, nebūtinai tiesa, nors nebūtinai ir melas. Na taip, mano brolis panašus į paukštelį, bet tik dėl to, kad nagų niekad nekerpa, todėl greitai į medį įstriksi. Na taip, pavasariais jis beržuose, prie upelės, lizdus suka, giesmes gieda. Tos giesmės labai į liaudiškas sutartines panašios. Ir visa tai dėl nuobodulio, dėl tos kaimelį gaubiančios monotonijos.
  Aš visada labiau bėgioti mėgau. Smilgų šlamėjimas mane vilioja net naktimis: atrodo, šaukia, rauda jos, kad tik greičiau sugrįžčiau. Ten jaučiuosi sava –  niekas neprašo leidimo ragus paliesti, ant nugaros panešioti. Pievoje tupiu kasdien. Prie žemės prigludusi, dobilėlius rupšnoju, brolio giesmelių klausausi. O kai erkės visai užkandžioja, brolį pagalbon šaukiuosi. Iškrenta tuomet iš medžio brolis, savo šaliką tvirtai apsivynioja, užsliuogia man ant nugaros ir nageliais ausis krapštinėja, erkes po vieną išrankioja, kailį pašukuoja, ragelius pakaso. Kai darbas būna baigtas, aš brolį po pievą ant nugaros panešioju, leisdama pajausti vėjo galią.
  Kai pavasario saulė pasiekia zenitą, aname pievos gale, nuo kaminų, galima išgirsti smilgų šnarėjimą, dar labiau įsiklausius – ir skubius žingsnelius. Mažučiais baltais bateliais taukšėdama prie brolio sėlina mamulė. Rankose ji neša raudonšonį metalinį dubenėlį su kapotomis dilgėlėmis, trintomis virtomis bulvėmis ir grūdais. Vos išvydęs dubenėlį brolis nukrenta žemyn, išpučia šalikuotą gūžį, primerkia akeles, kurkteli ir pradeda lesti mamulės paruoštą delikatesą. O kai brolis vėl ropščiasi į beržą, mamulė sukaukši baltais bateliais, saulėje sutviska šilkiniai batų kaspinėliai, ir mamulė vėl kaukšėdama skuba per pievą.
  Smilgoms dar nespėjus nurimti, anoje pievos pusėje vėl galima išgirsti duslų artėjančių žingsnių garsą. Sunkiais guminiais batais apsiavęs smilgas trypdamas atkeliauja tėvas, nešinas šieno ir dobilų pilna gūnia. Jis eina tiesiai prie manęs, tyliai kartodamas bure bure bure. Šiurkščia ranka glosto mano nugarą, trina ausų galiukus, patikrina kanopas, tepalu patepa musių ėdamą žaizdą. Kai ramiai atsigulu pievoje, tėvas prisėda šalia, išsitraukia iš kišenės baltos duonos riekę, laužo ją mažais gabalėliais ir duoda man tardamas: „Valgyk, mažutėle, ir būk stipri, nes tai yra duona, kurią aš savo rankomis minkiau ir pats kepiau“. Klausausi tų magiškų tėvo žodžių, tyliai nujausdama, kad kažkur labai panašius jau esu girdėjusi. Tik kol aš galvoju, tėvas atsistoja, nusipurto trupinius, pasiima gūnią, dar kartą paglosto nugarą ir nueina.
  Mudu su broliu dienas leidžiame atokiau nuo kitų žmonių, naktis – šalia jų. Mūsų kaime visi geri, visi ramūs, per daug niekuo nesistebintys. Kai kažkada upelės pakrantėje dienas leisdavo Virginija V., šiuo jos pomėgiu taip pat per daug niekas nesidomėjo – sėdi tai sėdi, nieko keisto, juk ir taip čia nėra ką jaunam žmogui veikti. Kartą palaužta nuobodulio Virginija pliumptelėjo į vandenėlį. Tai nieko nenustebino – įkrito tai įkrito, juk pamirks ir iškils. Bet neiškilo – taip ir liko dugne gulėti. Jeigu gerai įsižiūrėtumėte į vandenį, pamatytumėte atmerktas jos akeles, jos žvelgia į žydrą dangų, išmargintą baltų debesėlių. Brolis myli Virginiją V., suokia pavasariais jai daineles ir vis kviečia pakilti iš upės ir ateiti pas jį į naują patogų lizdą, susuktą jo paties rankomis.
  Aš nemyliu Virginijos V., nes myliu smilgas, kaminus, tėvą ir tą raudonšonį autobusą, kasdien į kaimą atvežantį man naujus žiūrovus. Jie žiūri į mane iš padilbų, atsargiai tiesia delnus su juose aptirpusiais cukraus gabalėliais. Tėvas stovi kur nors netoliese, paima iš žiūrovų rublius, liepia jiems šaukti  bure bure bure ir nespardyti man šonų, kai nešioju juos ant nugarų. Mamulė tuo metu sėdi prie krosnies, tarp šlaunų tvirtai įspraudusi dubenį rankomis traiško virtas bulves, suberia kapotas dilgėles, pila grūdus ir viską gerai išmaišo. Juda kruta jos bataičių blizgantys kaspinėliai – iš nekantrumo kuo greičiau keliauti per pievą ir trypti šviežią pavasarinę žolę.
  Kai autobusas supypsi tris kartus, iš visų pusių pabyra žiūrovai, jie ropščiasi vidun, atgal stumdami kits kitą, šaukdami, kad vietos gale jau užimtos. Suburzgia variklis, iš išmetamojo vamzdžio pasipila baltų dūmų kamuoliukai, rankytėmis man moja žvalūs ir jau laimingi žiūrovai. Jų smalsumas patenkintas, dabar galės ilgai apie tai pasakoti visiems savo artimiesiems ir šiaip priešams. Aš palaukiu, kol kelio dulkės nurimsta, ir tada strimgalviais leidžiuosi savosios pievos pusėn, kur jau cypia ir rauda manęs išsiilgusios smilgos, kur brolis viltingai suokia savo vienbalses sutartines beprasmiškai mirkstančiai V. Vakaro saulė dar kartą sumirksi ir išnyksta, įsižiebia žvaigždės ir pabaltuoja kaminų dūmai. Girdisi tik upė, smilgos ir ūkaujantis brolis. Dar kelis kartus ūkteli ir iškrenta iš medžio: mudviem jau laikas namo.
2007-03-11 23:54
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 23 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-10-04 15:23
Svoloč
gerai susiskaitė, bet man nepaliks didesnio įspūdžio, nes esu kitos temos šalininkas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-08-14 14:14
žiemvakariai
o, tos smilgos... :) mieluma :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2007-06-02 20:17
The Consonants And Vowels
Laaaaaabai geras darbelis. Kaip kokia idiote vis mėčiausi, kas per gyvis bus pagrindinis herojus..Iš pražių kumelaitė, po to galvojau, kad gal stirna.. dar vėliau karvutė...
Žodžiu... patiko be galo. Snaudžiu dešiniąją.
p.s. Ir neklausyk tų piktų dėdžių ir tetų blevyzgojimų, kad nieko savo tekstu nepasakei ir t.t.
Kam reikėjo - tas suprato.
Žaviuosi.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-05-28 08:52
moletiskis
" smagi dienele" sukelia juoka. prirašyta be jokios atrankos. ir ka pasakei tiek laiko sugaizdama? nieko. iš karto kyla mintys kad ne tik atsibodes stilius bet ir pretenzija didžiule. klasikos itaka. balzakas su didesniu kruopštumu aprašinejo, bet jis gaudavo už eilute. o čia - negali tyleti ar svarbiau kuo daugiau popieriaus sugadinti? siužeta pabandyk suvaldyti. pasiemus primityvu siužeta gal ir suvaldytum, o ir tai pačiomis primytyviausiomis priemonemis kuo daugiau kalbos. kam ? nuobodu visais atžvilgiais. čia kai nera ka pasakyti kai nuobodu sakoma: bet gramatiniu klaidų nepadare.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-04-17 21:43
Irna Labokė
Nieko ypatingo. Tai kas, kad per visą rašinį bandoma mokykliškai nuslėpti, t. y. neatskleisti personifikuoto personažo – jis nujaučiamas iš karto ir nepasakyčiau, kad stulbina originalumu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2007-03-29 16:50
ir kiti
nu tai kodėl nuskendo?

peizažas. o erdvės nedaug - nuo medžio viršūnės iki upelio dugno. daug žodžių. o žodžiai - tai potėpiai. rezultatas - mirga marga.

atsiminsiu virginiją v. ir, aišku, tėvą. tėvas geriausias.

krimst tau ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-03-27 22:19
rugpjuste
Labai įdomus :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-03-24 20:20
paNeDeiKa
norėčiau, kad sukurtų trumpametražinį atviruką šio teksto motyvais. ..:(
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2007-03-18 22:10
Švelnus Jungas
Liuks! 5.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-03-18 14:04
Si bilė Sibire
Ir dar. Jaučiamas toks lyriškas graudulys to raguotojo padarėlio - kažkoks įdomiai salsterėjęs, spalvinis, švelni samaninė spalva.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2007-03-18 13:56
Judesyje
Jeigu taip atvirai - tookios nesąmonės dar neskaičiau :)

Nesąmonės geraja prasme. Stiprus [sutinku - postmodernistinis] kūrinys. Labai daug simbolikos (ar perkeltinių prasmių, čia kaip kam).  Originalus kūrinys, nėr čia ką pridurti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2007-03-18 13:46
Si bilė Sibire
Sovietmečio aš matyčiau mažiau nei roco. Sakyčiau, kad laiko prasme šis tekstas yra gana universalus. Kaip pati gamta.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-03-18 13:42
Vai
Vai
todėl, kad ten jaučiuosi sava –  niekas neprašo leidimo ragus paliesti, ant nugaros panešioti skamba taip liūdnai, todėl, kad brolis paukšteliu virtęs, todėl, kad aptvaras tėra cirkas, todėl, kad autobusas turi Tokią galią, todėl, kad tėvas duonele vilioja, todėl, kad viskas tėra pasaka, plačiąja to žodžio prasme.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2007-03-17 20:50
roco alu
ir dar. ne modernizmas, o:
postmodernizmas - archaiškumas.
įmanoma? gali būti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2007-03-17 20:46
roco alu
darbas publikuotas kovo 11, iškart atkreipiau dėmesį į pavadinimą. taip ir maniau, kad bus kažkas tokio: proza - padavimas. subjektyviai kalbant, mane tokie dalykai žavi ir aš tokiems tekstams simpatizuoju. kyla klausimas, kodėl? galbūt todėl, kad tokiuose tekstuose slypi kažkas archaiško, ne sintaksiškai, šiuo atveju, tavo tekste. kažkodėl kaip tik dabar prieš akis iškyla granauskas. nors granauskiško čia nėra ko daug.

pridursiu, sovietinis peizažas. rinkčiausi ką kita. nors iš kitos pusės žvelgiant, granausko archaiškumas ir plūduriavo sovietiniuose peizažuose, tiksliau, sovietiškai deformuotuose peizažuose. visa tai buvo neatsiejama. galbūt ir tavo rankelė, kuri brūkštelėjo šitą gabalą, tiesiog instinktyviai, negalvodama apie tai, rinkosi sovietinį tipažą. betgi gerai. nekišu pagalius į ratus.

beje, si bilė puikiai supliusavo. tik gabalėlio fantastikos atsisakyčiau. jo čia nėra. aš jo nematau.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-03-15 16:47
Si bilė Sibire
pasaka + egzotika + siurealistinis paveikslas + gabalėlis fantastikos
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2007-03-14 11:39
Plogutits 518
:)..aš vis galvoju..ar ta pieva tikrai yra Jeržio, ar čia koks nelegalus pasisavinimas..niu bet čia visai ne į temą, komentavoju - po beržais dažniau auga raudonikiai, o ne baravykai..bet auga ir baravykai.. ir niekam kojos nepakiltų jų spardyti, vat. Aaaaaaaaaaa čia pasirodo ne žmonės..niu jie gal ir išspardytų..Aaaaaaaaaa visdėlto čia žmonės..niu pieva javna pieva..Aš nepanimakal, ar čia ožka buvo, ar avis..jeigut ožka, tai žinokit, Pieva, jai labiau cegaretės patinka negu saldumynai, vat. O jeigu avis, tai neturiu nuomonės:))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2007-03-12 13:26
_Yra_
Labai patiko, profesionalu, gilu ir gražu.
Įdomiai - brolis paukštis ir gyvulys.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2007-03-12 13:22
vaja
Sutinku su "kitaip": verčiantis pamąstyti.
Jei nuoširdžiai - tai tik vidinės jėgos pasigedau, lyginant su kitais Pievos kūriniais. Ne santūrumo, bet būtent - įkrovos. Kažkodėl. Bet užkabino - ir gana stipriai. pagarba.
4,5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-03-12 12:41
kitaip
Mistinis, verčiantis ir skaitytoją pasukti galvą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
1 2
[iš viso: 22]
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą