Kodėl nuskendo Virginija V.?

  Brolis tupi berže, apačioje teka Virginijos V. upė. Aš sėdžiu smilgose ir glostau savo šeriais apžėlusias kojas. Smagi dienelė užmiestyje slenka su pūkiniais debesėliais žydroje padangėje. Staiga iš beržo iškrenta brolis. Atsistojęs nusibraukia samanas, išspardo po beržu augančius baravykus, spjauna į Virginijos V. upę ir nušlepsi per pievą, paskui save vilkdamas vilnonį šaliką: paikšis – niekur nepalieka jo ištisus metus.
  Į beržą pasikasiusi tarpuragę paskui brolį risnoju ir aš, atsargiai žvelgdama po kanopėlėmis, kad už kokio kelmelio neužkliūčiau. Mudu, matote, su broliu sovietinį peizažą vaidinome: berželiai ošia šlama, viršūnėje paukštelis tupi, po berželiais grybai auga, šalia upelė teka, upelės dugne (nors to ir nematyti) mirksta pamišusios mergelės kūnelis. Toliau, smilgose, ganosi elnias (o gal elnė). Dangus žydras, su baltais debesėliais. Tik jau tuoj pradės leistis saulė ir mudviem laikas eiti namo.
  Jei gerai prisimerksite, pamatysite horizontą užstojančius fabrikus. Rūksta tamsūs dūmai, kamuoliais virsta. Tų dūmų apsuptyje kaimelis egzistuoja. Nors veikiau ne egzistuoja, o „klesti“: penkios trobos, keturi „taškai“, riebios saulėgrąžų galvos per tvoras persvirusios kabo, įmitusios moterys, violetiniais „Iridos“ margintais plaukais. Vienintelėje autobusų stotelėje žmonės išvyksta ir atvyksta. Sako, mūsų kaime daugiausiai išsigimėlių gali prisižiūrėti – vos už kelis rublius. Sako, kad dėl to kaltas fabrikas (teršia mat) ir nuo monotoniško darbo pavargusios paprastų, nemokytų žmogelių psichikos. Sako, ribos tarp gyvūnų ir žmonių mūsų kaime išnykusios. Mažo kaimelio tylūs žmogeliai, ilgai kentę dūmus, prie jų priprato. Priprato ir prie savo keistų vaikelių, labiau panašių į gyvūnus, negu į protinguosius dvikojus homo.
  Bet viskas, ką sako, nebūtinai tiesa, nors nebūtinai ir melas. Na taip, mano brolis panašus į paukštelį, bet tik dėl to, kad nagų niekad nekerpa, todėl greitai į medį įstriksi. Na taip, pavasariais jis beržuose, prie upelės, lizdus suka, giesmes gieda. Tos giesmės labai į liaudiškas sutartines panašios. Ir visa tai dėl nuobodulio, dėl tos kaimelį gaubiančios monotonijos.
  Aš visada labiau bėgioti mėgau. Smilgų šlamėjimas mane vilioja net naktimis: atrodo, šaukia, rauda jos, kad tik greičiau sugrįžčiau. Ten jaučiuosi sava –  niekas neprašo leidimo ragus paliesti, ant nugaros panešioti. Pievoje tupiu kasdien. Prie žemės prigludusi, dobilėlius rupšnoju, brolio giesmelių klausausi. O kai erkės visai užkandžioja, brolį pagalbon šaukiuosi. Iškrenta tuomet iš medžio brolis, savo šaliką tvirtai apsivynioja, užsliuogia man ant nugaros ir nageliais ausis krapštinėja, erkes po vieną išrankioja, kailį pašukuoja, ragelius pakaso. Kai darbas būna baigtas, aš brolį po pievą ant nugaros panešioju, leisdama pajausti vėjo galią.
  Kai pavasario saulė pasiekia zenitą, aname pievos gale, nuo kaminų, galima išgirsti smilgų šnarėjimą, dar labiau įsiklausius – ir skubius žingsnelius. Mažučiais baltais bateliais taukšėdama prie brolio sėlina mamulė. Rankose ji neša raudonšonį metalinį dubenėlį su kapotomis dilgėlėmis, trintomis virtomis bulvėmis ir grūdais. Vos išvydęs dubenėlį brolis nukrenta žemyn, išpučia šalikuotą gūžį, primerkia akeles, kurkteli ir pradeda lesti mamulės paruoštą delikatesą. O kai brolis vėl ropščiasi į beržą, mamulė sukaukši baltais bateliais, saulėje sutviska šilkiniai batų kaspinėliai, ir mamulė vėl kaukšėdama skuba per pievą.
  Smilgoms dar nespėjus nurimti, anoje pievos pusėje vėl galima išgirsti duslų artėjančių žingsnių garsą. Sunkiais guminiais batais apsiavęs smilgas trypdamas atkeliauja tėvas, nešinas šieno ir dobilų pilna gūnia. Jis eina tiesiai prie manęs, tyliai kartodamas bure bure bure. Šiurkščia ranka glosto mano nugarą, trina ausų galiukus, patikrina kanopas, tepalu patepa musių ėdamą žaizdą. Kai ramiai atsigulu pievoje, tėvas prisėda šalia, išsitraukia iš kišenės baltos duonos riekę, laužo ją mažais gabalėliais ir duoda man tardamas: „Valgyk, mažutėle, ir būk stipri, nes tai yra duona, kurią aš savo rankomis minkiau ir pats kepiau“. Klausausi tų magiškų tėvo žodžių, tyliai nujausdama, kad kažkur labai panašius jau esu girdėjusi. Tik kol aš galvoju, tėvas atsistoja, nusipurto trupinius, pasiima gūnią, dar kartą paglosto nugarą ir nueina.
  Mudu su broliu dienas leidžiame atokiau nuo kitų žmonių, naktis – šalia jų. Mūsų kaime visi geri, visi ramūs, per daug niekuo nesistebintys. Kai kažkada upelės pakrantėje dienas leisdavo Virginija V., šiuo jos pomėgiu taip pat per daug niekas nesidomėjo – sėdi tai sėdi, nieko keisto, juk ir taip čia nėra ką jaunam žmogui veikti. Kartą palaužta nuobodulio Virginija pliumptelėjo į vandenėlį. Tai nieko nenustebino – įkrito tai įkrito, juk pamirks ir iškils. Bet neiškilo – taip ir liko dugne gulėti. Jeigu gerai įsižiūrėtumėte į vandenį, pamatytumėte atmerktas jos akeles, jos žvelgia į žydrą dangų, išmargintą baltų debesėlių. Brolis myli Virginiją V., suokia pavasariais jai daineles ir vis kviečia pakilti iš upės ir ateiti pas jį į naują patogų lizdą, susuktą jo paties rankomis.
  Aš nemyliu Virginijos V., nes myliu smilgas, kaminus, tėvą ir tą raudonšonį autobusą, kasdien į kaimą atvežantį man naujus žiūrovus. Jie žiūri į mane iš padilbų, atsargiai tiesia delnus su juose aptirpusiais cukraus gabalėliais. Tėvas stovi kur nors netoliese, paima iš žiūrovų rublius, liepia jiems šaukti  bure bure bure ir nespardyti man šonų, kai nešioju juos ant nugarų. Mamulė tuo metu sėdi prie krosnies, tarp šlaunų tvirtai įspraudusi dubenį rankomis traiško virtas bulves, suberia kapotas dilgėles, pila grūdus ir viską gerai išmaišo. Juda kruta jos bataičių blizgantys kaspinėliai – iš nekantrumo kuo greičiau keliauti per pievą ir trypti šviežią pavasarinę žolę.
  Kai autobusas supypsi tris kartus, iš visų pusių pabyra žiūrovai, jie ropščiasi vidun, atgal stumdami kits kitą, šaukdami, kad vietos gale jau užimtos. Suburzgia variklis, iš išmetamojo vamzdžio pasipila baltų dūmų kamuoliukai, rankytėmis man moja žvalūs ir jau laimingi žiūrovai. Jų smalsumas patenkintas, dabar galės ilgai apie tai pasakoti visiems savo artimiesiems ir šiaip priešams. Aš palaukiu, kol kelio dulkės nurimsta, ir tada strimgalviais leidžiuosi savosios pievos pusėn, kur jau cypia ir rauda manęs išsiilgusios smilgos, kur brolis viltingai suokia savo vienbalses sutartines beprasmiškai mirkstančiai V. Vakaro saulė dar kartą sumirksi ir išnyksta, įsižiebia žvaigždės ir pabaltuoja kaminų dūmai. Girdisi tik upė, smilgos ir ūkaujantis brolis. Dar kelis kartus ūkteli ir iškrenta iš medžio: mudviem jau laikas namo.