Sodybos įtaigos

Kai žmogus pradeda gyventi atsiminimais, būna visko – ir džiaugsmo, kuris, regis, suplasnoja sparnais ir nori panešioti, kad širdyje būtų gera, o akyse gražu. Būna ir taip, kuomet nesinori net galvos kilstelėti ir matyti save įkištą į kasdienybės rutiną, kur kuičiamasi net nepagalvojus, kam to reikia. Sugrįžau į Karlonų sodybą ir labai džiaugiausi, kad kartu buvo Vidinis. Tai geriausias motinai žmogus. Pamačiusi ji, jausdavosi it pakylėta. Su juo autoriteto aura tegalėjo konkuruoti tik Františekas Pelėda – abu jie jai buvo rūpestingai atidūs ir kantrūs, ir man neteko girdėti, kad ji būtų jų adresu pasakiusi blogesnį žodį.
- Motina? -paklausė Kaimynas, pamatęs pro langą ją kartu su Vidiniu sėdinčią ant suoliuko vakarės saulės spindulių atokaitoje.
- Šildosi.
- Einu. Pasisveikinsiu.
- Eik.
Kažkur ūktelėjo. Lyg pelėda. Lyg atodūsis savyje. Laukiau, kad dar kartą išgirsiu, bet –ne. Pasiliko  tik tas, vienintelis, kaip motina. Jau net nepamanau, lengva ar sunku jai čia, išėjus tėvuliui į Anapilį, kai namuose pasiliko viena su šešiais langais į tris pasaulio puses. Ketvirtoji – pietinė – uždaryta aklina siena. Prisimenu dar joje buvus duris – tuomet, įėjus pro jas, vėl galėjai žiūrėti pro kitos pusės namo langus.
- Va kaip! Čia būta mokyklos! – girdžiu nustebusi Kaimyno balsą, - Žmogaus nesugauni, o  mokykla.
- Ne dabar, pone. Ne! Seniai. Dar lenkų laikais, - sako motina. – O tuomet kaimas... argi toks? Jaunimėlio kaip bičių avelyje. Ir kiekvienuose namuose lopšiai pakabinti.
Praveriu dar labiau langą. Įsiklausau:
- Tai sakote, Karlonų kaip šunų kaime būta?
- Daug jų būta. Noriu vis skaičiuoti, bet pasimetu, jau neišeina Va, kad ir šituose namuose. Manęs  gal nereikia skaičiuoti.. Čia atėjau iš Grigų. Grigaitė mano mergautinė pavardė, bet visi vadino  Raulais. Keturis vaikus išauginau, o namuose dabar nei vieno. Viena pasilikau. Ir ne grynai Karlonų.
- Sunku?
- Sunku, ne sunku. Kol Dievas leidžia, reikia gyventi, - pavargusiais žodžiais pasakojo motina, - Turiu penkias vištaites, katę, kelias ligas ir gyvenu, - liūdnai šyptelėjo: - Ė, argi kas tikėjo, kad taip bus? Nuomentas! Ūso balon beržynas auga.
Mačiau, kad Kaimynas nesupranta apie kokį „nuomentą“ kalba motina.
- Kaimyne, suprantu, kad ne ypatingai gabus kalboms. Jeigu per tiek metų dzūkė žmona neišmokino dzūkiškai, gal nelaužyk galvos ir dabar. Dzūkijoje ne tik „dzi“ ar „ci“, Dzūkijoje ir „nuomentas, “ ir  „dzyvai, “ ir daug kas puošia.
- Tikrai, kad puošia, - atsiliepė, bet ir man paaiškinti žodžio prasmę nebuvo lengva. Uždariau langą ir pro verandos duris išėjau laikan - šaukė vienuma, panūdęs noras išgirsti, įsižiūrėti, įsiklausyti. Saulėlaidos saulė bobų vasaros šviesa apšvietė sodybą, žvilgindama vakarinius seno namo langus. Visi dar, kas čia ateina -  ateina pas Karlonus, tačiau tai regimybė, tai įdaras sename lukšte, o realybė gerokai kitokia - tikrų Karlonų, kurie čia gimė, jau nėra. Vienintelė Roma, bet jos buvimas šioje sodyboje neįsiterpia pakeista pavarde ir net kenkia  - dabar ji Roma Aleknevičienė, pasigavusi Pilviškėse vyrą, atsigabenusį į Karlonų sodybą ir prisiėmusi moterystei jo pavardę. Neužteko to; ji dar pagimdė ir užaugino du sūnus, du „V“ -  Virgį ir Vidą. Sodyba papilnėjo keturiais  Aleknevičiais ir duso, nyko, išspjaudama už kiemo vartų Karlonus – Jecentą, Vincą, Joną, Praną, Vytautą, Vitą, Elvyrą. Tačiau tradicijos ar įpratimo galia dar vis neišsikvėpusi ir visi, kam prireikia ateiti į šią prie Ūso balos numestą sodybą - vis eina „pas Karlonus“.
Nežinojau apie ką su Kaimynu ir Vidiniu kalbasi motina, tačiau galėjau spėti, kad jau ir Jonas iš Jablonskynės (Kaimynas) suspėjo sužinoti nemažą gabalą sodybos istorijos. Motina nesibodėjo atsiminimus perpasakoti daug kartų. Netgi ne tas žodis „nesibodėjo“ - ji džiaugėsi jais nemažiau kaip keliomis vištomis, galėdama jas išleisti iš vištidės ir „padaboti“, kad netikėtai iš dangaus neužgriūtų vanagas.
„Ė, kaip čia dabar? Ar ir vėl bandysi pasiteisinsi, kad, girdi, nėra laiko galvoti apie nykstančius  dalykus. Pavydėtinai graži nuostata, a?  Stenkis, stenkis! Kryžiai griūva - te griūva!  Laukas  samanoja - te samanoja. Sodyba miršta – argi pirma ir paskutinė? Miškas užgrioztas išvartomis -  na ir kas?  Supus. Motina viena – o ką galiu padaryti, jei tokia Dievo valia. Irgi juk nyksta ir nuo to nei  apsaugosi, nei apsisaugosi“ – priekaištais baksnojo ir teisino savigrauža. Ir negalėjau atsiminti, ar kuomet anksčiau man buvo parūpę tokie dalykai. Tuo labiau – ar kada buvo parūpę pasidairyti, kaip  Karlonai atrodo kad ir šioje sodyboje?
Negreitais, bet sunkiais žingsniais myniau parudusią, galvijais neganytą, dalgio neliestą, suvirtusią žolę, nukritusius klevų ir beržų lapus ir sielą varstė čaižus čiužėjimas. Ką pasakyti kitiems? Kaip atsakyti sau? Kaip atsikratyti klausimų, kurie yra niekiniai, tačiau... ot, graužia, ėda ir pats sau daraisi koktus, kuomet jie yra.
Čiuža po kojomis mirštantys rudenio lapai ir žolė prie Karlonų nykstančios sodybos Šklėriuose.
Neatsiminiau, ar kada buvo parūpę atidžiau ir gal kritiškiau pasidairyti po gimtą sodybą ir kažką  daryti, kad būtų geriau. Susikaupti tokiam darbui neleido – kaip tuomet atrodė  - svarbesni reikalai. Ir iš tikrųjų, jie buvo svarbūs, bet vėlgi jų svarba pirmiausiai reiškėsi praeities supratimu. Ji buvo lyg pamatinis akmuo statiniui, kurio kontūrus geriausiai suvokiau būdamas Savęspi ir ten pajutęs, kad savo dvasioje Pirkaitienė anaiptol ne tokia,  kad ten ji išlieka Didžiąja, o dabartis, realybė ją naikina ir netgi niekina.
Matyt, kažkiek tokios jos būsenos persimetė ir manyje- ir  Karlonų realybė, jos šiandiena mane  gniaužia ir niekina panašiai kaip Didžiąją, pavertusią ją Pirkaitiene. Tačiau visiško tapatumo nebuvo-  ji žinojo, bent Dvasioje žinojo, kuo gali būti, o aš gi, deja, pasilikęs be šios Karlonų sodybos istorijos, buvau trapus, pakabintas tarp dangaus ir žemės, nežinantis, kaip savo dvasioje sukurti autobiografinį portretą, verta praeities.
Nėra Didžiosios, yra tik Pirkaitienė.
Nėra Karlonų, yra tik jų buvimo vieta ir  šiokios tokios liekanos. O kad sodyba dar vis priskiriama  Karlonams, yra tik iliuzija.
Atsigręžiau atgal, apžvelgdamas ją akimis, kokia ji dabar.
„Va kas joje it pašinas įstrigęs akyje! Štai kas! -  atrodė suradau į ką atsiremti. Ir tai buvo prie senojo namo slenksčio pastatyta kitas pastatas-  irgi su langai, bet jų mažiau. Su kaminu, kuris irgi  gerokai žemesnis, negu senojo pastato, bet iš jo taip pat rūksta dūmai.  Ir visas pastatas daugiau negu perpus mažesnis, bet jame irgi gyvenama.
„Tikrai pašinas“ - vėl suspurdo pasąmonėje. Ir dabar manau, kad iš pasąmonės išriedėjęs  supratimas vertas didžios pagarbos. Man nepasiseka atsikratyti  minties, kad pažiūrėjus neišvaizdus pastatas žudo seną Karlonų sodybą, naikina sodybos leksiką ir  - kaip bebūtų liūdna – kuria naują, labiau atitinkančią pasikeitimais įteisintą tikrovę.
Bet ar tai reiškia, kad ji geresnė, protingesnė, reikalingesnės?
„ Kiek dar tų Jonų, pone, priveisi savo užrašuose? - lyg girdžiu priekaištingus skaitytojo žodžius. - Jau du yra – dėdė Jonas Grigas ir atsikėlėlis Jonas iš Jablonskynės. Ar ne per daug?
Ir ką atsakyti?
Jie, Jonai, yra. Ir, matyt, kad taip ne tik Šklėriuose. Jie reikalingi. Be jų net ir Joninių neturėtume. Dažniausia jų pavardės būna skirtingos. Šio gi, trečiojo, Jono pavardė – Aleknevičius. O kad lengviau būtų susivokti apie kokį Joną kalbama, Šklėrių senbuviai jį vadina Karlonų Romos Jonu, kiti dar – Pilvingiu, Pilvingiškiu, tačiau kad kas jį vadintų Aleknevičiumi, man girdėti neteko. Jo tikroji  (cikri, cikra) pavardė, kaip ir Karlonų sodyboje pastatytas namelis dar vis pavėsyje, nedaug  kam matomas, bet pašinas įsodintas giliai ir neturėtų būti abejonių, kad jis sužels ir išleis atžalas - Aleknevičiai  įsistiebs į viršų ir žmonės,  ypatingai tie, kurie naujesnės kartos ar atvažiavę iš kitur, eis į šią sodybą pas Aleknevičius. Atmintis apie Karlonus užsimirš ir aš šitą jausmą žinau. Jį man priminė susitikimai Savęspi su seneliais Karolina ir Feliksu.
Iš Šklėrių sodžiaus į šį vienkiemį jie ėjo su sūnumis – vyriausiuoju Divu ir jauniausiuoju Vincu.  Kiti keturi dar prieš išeinant į viensėdiją išskrido angelais į Anapilį.
Žvelgiu kaimo pusėn.
Kaimas yra, bet per mišką jo nematyti ir jis jau ne tas, apie kurį Broniaus Kvyklio enciklopediniame keturių tomų leidinyje parašyta: „yra didelis Šklėrių kaimas. “ Tas buvęs dviejų gatvių kaimas – išmėtytas, išbarstytas, pakrikęs lyg Grigo bitės, o ir bitės netikę- nei medaus, nei dūzgesio. Laukai užaugo mišku, pirmiausia įstrigdydami savyje vienkiemius..
Įstrigdyta miške ir gimtoji Karlonų sodyba su jos dar neužmerktais langais. O anksčiau aplink ją nors dainuok, “kur lygūs laukai, snaudžia tamsūs miškai“ Jie, miškai, toliau, o vienkiemiai ir visas  kaimas padėtas lyg ant delno. Tiesa, Šklėrių  lygumos nebuvo atviros visiems vėjams išpustyti – buvo iškaišytos didesniais mažesniais miškeliais  - Večkio, Juozulio, Karlonų, Pačkausko, Basalyko, Vargelio...  Bet, ė, jei nenumirsiu, dar pavaikštinėsime. Šitas šilinių  kraštas - man mylimiausias ir kuomet reikia - dar sugebu sugrįžti į tokius Šklėrius, kokie jie vaikystėje.
„ Neseniai? “
„ Argi sakau, kad seniai? Tik prieš septyniasdešimt metų. O jeigu nenumirsiu, jeigu leista bus parašyti, pridėkime dar dešimt praeities metų“.
„Iš tikrųjų, kaip neseniai! O kaip išsivaikščiojo! Gerai, kad yra prisikėlimas“
„ O aš apie – ką? Ir ar ne todėl mes čia? “
Čiuža po kojomis lapai, žolė, miško samanos...
Šnekučiuojamės...
                                            (Iš „Užrašų kitaip“)
Vilnius