- Aha! – sustūgo Lūšis ir liuoktelėjo nuo šakos. - Pagavau! Kad ir koks tu klastingas bebūtum, aš Lūšis, ir aš gudresnė!!!
Pareiškė, tupėdama ant aukos nugaros. Ir išdidžiai papūtė ūsus bei vikstelėjo uodega.
- Tikrai taip, - pasigirdo duslus balsas iš po jos. – Bet gal galėtumėt jau nulipti? Žinokit, čia gulėti kieta labai. O ir jūsų letena labai skaudžiai remia man nugarą. Be to dulkės lenda man į nosį, ir aš tuoj čiaudėsiu.
- Oi, atsiprašau, - susigėdo Lūšis ir atsargiai nulipo nuo savo aukos. – Matai, aš pirmą kartą pagavau Grobį.
Grobis atsistojo, purtydamasis dulkes nuo kelnių. Surado nulėkusius akinukus, užsidėjo juos ant nosies. Nužvelgė Lūšį.
- Mielas kačiukas, - pagyrė.
- Aš Lūšis! – įsižeidė Lūšis.
- Na, gerai Lūšis, tai Lūšis, - gūžtelėjo pečiais Grobis. – Mano vardas Tomas.
- Keistas vardas Grobiui... - sumurmėjo Lūšis.
- Na, koks yra, toks, – numojo ranka Tomas. – Man jis patinka. Ir kodėl tu mane vis Grobiu vadini?
- O todėl, kad Lūšys gaudo Grobius. O aš pagavau tave. Vadinasi tu esi Grobis. Mano Grobis. - Patikslino. Ir susimąstė.
- Nors vardas tavo keistas kaip Grobiui... Bet tiek to. Tu slėpeisi Miške Už Upės. Visi Grobiai slepiasi, nes yra gudrūs ir klastingi, ir nenori būti pagauti. Aš žinau. Todėl tykojau, tykojau, ir patykojau. Aš esu geriausias Grobių gaudytojas, - pasigyrė.
- Ir daug jau grobių pagavai? – pasiteiravo Tomas valydamasis akinukus į marškinių skverną.
-Na,.. - numykė Lūšis. - Tu pirmas.
Tomas šyptelėjo. Lūšis piktai vikstelėjo uodegą, pašiaušė keterą ir urgztelėjo.
- Tu manim netiki? – grėsmingai nužvelgė Tomą ir prašiepė iltis.
- Tikiu, tikiu, - skubiai patikino Tomas. – Tu esi geriausias Grobių gaudytojas.
Ir patvirtindamas linktelėjo galvą. Tuomet pasitaisė akinukus, smuktelėjusius nuo nosies.
- O kas dabar? - paklausė.
- Kaip kas? – įtariai paklausė Lūšis.
- Na, tu mane pagavai. Kas toliau?
- O toliau... Toliau... Hmmm... - sutriko Lūšis.
Apėjo Tomą ratu. Pritūpė priešais jį ant užpakalinių letenų. Vikstelėjo uodega. Kryptelėjo ausis. Urgztelėjo keletą kartų.
- Na... - sumurmėjo. - Toliau...
Suraukė antakius ir papūtė ūsus.
- Žinau! – patenkinta iššiepė iltis ir gudriai primerkė akis. – Aš tave jau pagavau. Vadinasi dabar tu turi pagauti mane!
Patenkinta urgztelėjo ir liuoktelėjo tankmėn. Tomas pažvelgė pavymui, pasikrapštė pakaušį, pasitaisė akinukus ir puolė iš paskos.
- Nepabėgsi! – riktelėjo.