Karmagiai VI

VI


  Požemių tamsoje, apsikabinęs dideliausią akmenį, dėl pražuvusio bičiulio graudžiai raudojo minotauras, kai netikėtai iš už posūkio iššokęs miškavaikis guviai riktelėjo:
  - Čiubaisai, stok! Turime darbelio. Ir turiu pasakyti, kad jį atliksiu su malonumu. Tas nusmurgęs orkų vadukas mus pakišo. Drakonas matai ten gyvena! Ten gi visas dvigalvis slibinėkas įsitaisęs. O tu žinai koks skirtumas, a? – Minotauras nurijo paskutines ašaras,  plačiu delnu perbraukė šlapią snukį ir papurtė raguotą galvą.
  - O aš žinau! Ir pasakysiu tau štai ką: visus sukčius, kas mums aiškino, jog ten drakonas, pamausiu ant kuolo! Nunešiu visą kaimą velniop, o poetą pakabinsiu už pirštų ant artimiausio medžio! – Siautėjo magas. Šiek tiek apsiraminęs prisėdo ant akmens ir tarė, – nori, papasakosiu kuo skiriasi slibinai ir drakonai? – Minotauras dar kartą papurtė galvą, tačiau magas jo neklausė.
  - Iš esmės tai visi jie šliužai ir bjaurybės, bet jei plačiau, tai yra taip: drakonai – maginės būtybės, kaip ir salamandros, – magas nusispjovė. – Jie auga visą gyvenimą, kuris gali siekti ne vieną tūkstantį metų. Visą tą laiką jie kaupia galią ir turtus, todėl natūralu, kad kuo senesnis drakonas, tuo sunkiau jį nugaluoti. Žinoma, turtų irgi daugiau, tačiau ne kiekvienas ryžtasi jų gvieštis. Seniausiųjų drakonų galia tokiems žmogiukams kaip mes yra nesuvokiama. Tokį žvėrį nugalėt galėtų tik jungtinė kelių karalysčių armija su geru pulkeliu archimagų priešaky. Nors ir tai ne taisyklė. Kovot prieš juos sunku ne tik dėl fizinės sandaros – paprastais ginklais nepramušamos odos, jėgos, greičio, klastos, drakono kvėpavimo ir visų kitokių privalumų – tačiau ir dėl to, kad jie yra galingi kerėtojai. Jiems nereikia šnabždėt užkeikimų, nereikia kauptis burtui. Jie keri negalvodami, nes magija yra juose, nes jie magiški. – Miškavaikis atsikvėpė.
  – Dabar, kai geriau pagalvojau, tai nežinau, ko mes tikėjomės čia eidami. Gal ir gerai, kad slibinas pasitaikė. Atrodo jie ne tokie sukti kaip drakonai jei nesugeba iš urvų išvilioti krūvelės orkų. Slibinai irgi maginiai gyvūnai, tačiau yra du pagrindiniai skirtumai – priešingai nei drakonai, slibinai negali kerėt ir tai didelis pliusas mums. Jie gali užaugti tokie patys dideli kaip ir drakonai, jie gali būti tokie patys galingi ir sunkiai įveikiami. Tačiau nors ir ne magai, slibinai turi kitų privalumų ir nereikia jų nuvertinti. Kad ir ne vieną galvą, kaip pats matei. Beje, jie taip pat turi drakono kvėpavimą, tačiau kiekviena galva vis kitokį, todėl tikėtis, kad apsauga nuo ugnies padės – kvaila. Kita slibino galva prisėlinus iš nemačių smagiai pūstels šaltuko į pažastį ir apšarmosi kaip tvora viduržiemy. O prisėlinti jie sugeba, jie gali taip užsimaskuoti, kad suprasi tik tada kai jau bus per vėlu. Dar buvo kažkas apie tas galvas, bet nepamenu. Gal ir nesvarbu. Svarbiausia, kad žinome pagrindinius dalykus: dvi slibino galvos ir keletas dešimčių orkų galvų jei nurėšime pastarąsias, tai anos dvi galvos mums duos lobių – kerti?
  - Būūūūūū! –  Sumaurojo minotauras, demonstratyviai mostelėjo kirviu ir sutrepsėjo kanopomis.
- Tuomet nėra ko gaišti, urvai man jau gerklėj stovi.

  Orkų salėje išskyrus Bosą ir Kulšelę nieko nebuvo, o pastarieji įsijautę pokšėjo kaulinėmis plokštelėmis ir nejautė artėjančios paskutiniosios. Bičiuliai susižvalgė, ir klyktelėję kiekvienas savo šūkį, puolė į salę. Minotauras plačiais mostais suko kirvį, o virš mago galvos pleveno penki paruošti kerai.
  Viena akimi žvilgtelėjęs į atakuojančius, Bosas spragtelėjo pirštais. Nuo paslėptų angų, skylių ir slėptuvių nuslinko maskuojančios užuolaidėlės ir į bičiulius sužiuro geri du tuzinai užtaisytų arbaletų. Keliautojai akimirkai susitingo, tačiau greit atitoko. Kerai virš miškavaikio galvos persimainė į penkias mago strėles ir nukrypo Bosui į galvą. Dabar Bosas į keliautojus sužiuro jau abiem akimis. Salėje pakibo nejauki tyla. Galiausiai vadas riktelėjo:
  - Oy, boyz, luks laik dem vants a dyl! Gut, Boss lavz a dyl! – Atsisukęs į keliautojus orkas, nedarydamas staigių judesių, prabilo bendraja kalba, – ramiai, vaikinai, ramiai. Viskas kontroliuojama. Nesikarščiuojam ir neskubam. Man atrodo, mes galime susitarti.
Miškavaikis nepatikliai pažvelgė į Bosą, o šis tarė:
  - Jus juk drakonas atsiuntė?
  - Tu... – Miškavaikis net paduso iš įniršio. – Tu.. speny... Drakonas!? Ten gi sušiktas slibinas, didžiausias, kokį iki šiol esu matęs. Jei ten būtų drakonas, mes jau seniai lobius lauk gabentume.
Orkas apgailestaudamas gūžtelėjo pečiais:
  – Sory, matyt vertimo klaida įsivėlė.
  Mago akys pasruvo krauju ne menkiau nei minotauro.
  – Oy, boyz, ramiai, ramiai! – Nejaukiai soste pasimuistė Bosas, pamatęs nervingai suvirpėjusias mago strėles. – Aš žinau ko jums reikia, ir manau, kad galime tai suorganizuoti. Jums juk vado galvos reikia? Su šalmu?
  Magui atkrago žandikaulis, – iš kur žinai?
  - Tai kad jūs ne pirmi. Tas dra.., kchekchem, slibinas karts nuo karto vis atsiunčia tokių, kaip jūs. Tiems, kurių iškart nesuryja, pasiūlo atsikratyti mumis – matai, čia jo urvai, matai mes be jo leidimo čia įsikurę. O kad tai orkų valdos nuo amžių amžinųjų, jam nė motais – godus šunsnukis.
  - O jūs ką?
  - O ką mes?
  - Na, su tais, kuriuos atsiunčia?
  Orkas pakrapštė galvą.
  - Įvairiai, jei galime susitarti, tai tariamės, jei ne, tai kapojamės. Ir kaip matote, kol kas dar esame čia, taip kad jūsų vietoje gerai pagalvočiau.
  - Tai ką siūlai?
  - Mes nusiteikę taikiai ir be reikalo kraujo neliejam. Galiu parduoti savo šalmą.
  - O kas mums iš jo? Mums ir galva jame reikalinga. – Miškavaikio kantrybė ėmė sekti.
  - Žinai, tavo bičiulis geras padėjėjas derybose, išsirink stambiausią ir tiks. – Mago nenuovokumas suerzino orką.
  - T.. tu rimtai?
  - Aišku! O kur man jas dėt? Gal į sriubą?
  - Mm... O ko už tai nori?
  - O kiek tau slibino lobiai verti? – Bosas pažvelgė į minotaurą ir vėl atsisukęs į magą tarė, - atrodo nemažai pažadėjo?
Magas vėl susinervino, – bet tai kad paskutinį auksą už praėjimą tau atidavėm.
  - Man ir brangakmeniai bei magiški daiktai tinka.
  Magas draugiškai išsišiepė:
  - Žinai, aš kaip tik turiu vieną talismaną, kuris, manau, tau labai praverstų.
  - Ugnies atspara +20? – Paklausė Bosas? – Nesivarginkit, paskutiniai dešimt riterių visi juos turėjo.
  Magas nuliūdo. Paskui kažką prisiminęs atsitokėjo:
  - Pala pala, sakei, “tokių, kurių iškart nesuvalgo”, tai juos suvalgo paskui? O jei ne, tai ką, pro jus grįždami vėl mokėt turėsim? Žinai, man labai jau įtartinai viskas atrodo, ir išvis, per daug tu čia gėrybių nusiplėši.
  - Taip pasakiau, nes nežinau, suvalgo juos ar ne. Slibino lobyne yra slapta anga, apie kurią jis nieko nežino, ji tokia siaura, kad kai tavo bičiulis apsikraus, bus nelengva pralįst. Aš manau, kad visi riteriai pro ten išlenda. O žinau, nes porą kartų pro ją pats slinkau. Ir patikėkit manim – lobynas vertas dėmesio. 

  - Penki magiški žiedai, aštuoni rubinai ir deimantas – prakeiktas gyvulys, derasi kaip reikiant. – Nuostolius skaičiavo miškavaikis, tačiau karts nuo karto patenkintas žvilgteldavo į minotauro nešamą orkų vado šalmą su jame įgrūsta kito orko galva. – Net Džigito amuletą pasiėmė, šalta matai jam būna žiemomis.
  Smarkiai palengvėjusiomis kišenėmis, tačiau pakylėta dvasia keliautojai spėriai žingsniavo slibino urvo link. Aplink sūkuriavo intensyvaus eismo sukeltos dulkės. Jau apsipratę su pora, tuneliais drąsiai šmirinėjo vietiniai gyventojai. Magas aiškino minotaurui tolimesnį planą:
  - O toliau viskas paprasta. Kai būsime prie angos, slibinui pametėsime galvą ir žiūrėsime, kokia reakcija. Jei viskas tvarkoj, atsargiai slinksime link įėjimo į lobyną, jei ne – grįšime atgal ir orkus išžudysime po vieną, paslapčia, o vadą utelėm užleisim ir nagus išlupsim, kad negalėtų pasikasyt. – Mago balsas dvilktelėjo stingdančiu šalčiu. Pakvipo žiema. Tuneliuose iškrito pirmasis sniegas.
Minotauras kažką nerišliai myktelėjo apie nepakaustytas kanopas ir nepatenkintas nuklampojo pirmyn minti tako.

  - Mhrrr, atrodo mažasis mūsų didvyris atliko savo darbą. Įspūdinga. – Galvos įdėmiai tyrinėjo orko makaulę. – Tiesiog negalime patikėti, kad pagaliau nebereikės galvoti, kaip atsikratyti tų purvinų orkų. O dangūs! O debesys! Kaip puiku,  pagaliau galėsime skrajot padangėse nesukdamos galvos dėl tų smirdančių gyvulių. Mhrrr... Nuostabu! Mhrrr... Mes neapsakomai dėkingos tau, galingasai mage.
  Išraudęs iš pasitenkinimo miškavaikis nuleido galvą ir bato nosimi dulkėse ėmė kažką braižyti.
  - Kadangi sąžiningai išpildei savąją sandorio dalį, mes sąžiningai atliksime savąją, – galvos gracingai linktelėjo į didžiulį uolos luitą, savo forma nuostabiai primenantį drakono galvą. – Tai vartai, kurie tau šiandien atviri, didvyri. Tu nusipelnei mūsų dėkingumo ir todėl imk tai, kas akį patrauks, imk tiek, kiek rankos paneš, mažasis kerėtojau.
  Be garso vartai ėmė kilti viršun atverdami meistriškai apdirbtus stalaktitus ir stalagmitus, kurie dar labiau sustiprino drakono nasrų įspūdį. Miškavaikis nedrąsiai žingtelėjo link urvo atidžiai stebėdamas galvas, tačiau jos nebekreipė į jį dėmesio ir įsijautusios žaidė su atgabentu įrodymu. Magas mostelėjo minotaurui ir nelaukdami geresnio momento abu nėrė pro pravirus lobyno vartus, o pastarieji lėtai užsivėrė jiems už nugarų.

  - Klausyk, sesute, o ką darysime, kai kas nors ištiesų atgabens Boso galvą?
  - Nežinau, gal tą patį kaip visuomet?
  - Aha, aš irgi taip manau.

  Bosas smagiai kriuktelėjęs tėškė kaulinę, keistais simboliais išraižytą plokštelę ant lentos ir riktelėjo:
  - Ryba! Na, tai kas čia kiečiausias?
  - Tu, Bose, – suniurnėjo pralošusieji.
  - Teisingai, o kad aš kiečiausias, tai darysim taip – tu, nueini į sandėliuką ir antneši man naują šalmą. Vienas iš priešpaskutinių riterių turėjo tokį dailų kibirėlį – su rausvomis plunksnomis ir dirželiu po kaklu pasirišti. Tu, – kreipėsi į kitą, – keliauji link kaimo. Įprastoj vietoj atiduosi Džigitui šitą šniūrelį. Tik žiūrėk, vepeza, kad nieks nepamatytų.

  Tamsoje žybtelėjo menka švieselė – virš mago galvos įsiplieskė ir pakibo žiburiukas. Miškavaikis įdėmiai nužvelgė gličias sienas, pauostė troškų orą ir tarė:
  - Prisiminiau – dvigalvių slibinų nebūna. Jų galvų skaičius visuomet nelyginis – trys, penkios, septynios arba devynios. Mhmm... Žinai, man atrodo, kad mus vis dėlto apsuko... Ir taip skaudžiai skaudžiai, – šniurkštelėjo nosimi.

  - Sesutės, – nuo grindų pakilo trečioji galva ir apsilaižė, – ar jums neatrodo, kad kuo toliau, tuo kvailesni darosi didvyriai?