Jonas iš Jablonskynės

Atsigauti po sugrįžimo iš Savęspi nebuvo sunku. Gal sunkiau buvo priprasti prie laiko. Kartais net ne tą žodį pasakydavau. Ir prisimenu, kaip nustebo Jonas iš Jablonskynės kuomet kalboje išgirdo žodį SAULĖKYLĄ.
- Žmogau, atsimink, kad bent kelias klases tikrai esi baigęs. Joks lietuvių kalbos žodynas nežino „saulėkylos“. Liudiju Jablonskynės garbe, - žegnojosi kryžiumi.
- Argi  negražus žodis? -
- Ne dėl to ginčijamės. Sakau, kad tokio žodžio lietuviški žodynai nepripažįsta.
- Nepripažįsta- lai nepripažįsta. Tai jų bėda, kaimyne, - pasakiau. Bet ir pats buvau nustebintas, kai supratau, jog vėl prireikė išplėšinėti lapelius iš 2002 metų kalendoriaus. Buvau įsitikinęs, kad laikas gerokai pasistūmėjo į priekį ir beveik  jau rankomis siekiau atslenkantį savo jubiliejinį septyniasdešimtmetį. Ir...  Dieve, Dieve! Laikas atsistūmė atgal ir aš vėl žvalesnis, jaunesnis, sveikesnis. O! kad tas  jubiliejus dar penketą metų atsitrauktų. 
- Dzieduli, o kaip dabar mes gyvensime? - parūpo A ir B.
- O kas žino, kaip gyvensim! Turbūt niekas nežino. Reikia pagalvoti.
-  Mes tai scenoje. Dėl mūsų nesirūpinkite, -. klausimą išsprendė raidė B.
- Ten mums tinkamiausia vieta, - dalykiškai sprendimą parėmė J. (jotas). Ne iš karto patyrėme, kaip labai svarbu buvo atsiminti sceną ir suprasti, kad ten ideali vieta apsigyventi patiems ar apgyvendinti atvykusius svečius. Tačiau tuo kartu ją suvokiau tik kaip vaidinimų vietą nepaisant, kad būdami Savęspi, gyvenome scenoje. Abu - ir aš, ir Vidinis.
- Sutarėm. - pažadėjau. - Jūs gyvensite scenoje. Aš su Mindaugu turbūt pas mamą, savo, Karlonų namuose. Galbūt dar ką nors įtalpinsime, bet namo sienos ne guminės. Ypatingai pavasarį, vasarą, kai namus užgriūva vasarotojai. Net nežinau, kur ir kaip susigrūsime.
- Reikia galvoti. Bet manau, kad dėdė Mindaugas pasiliks gyventi dėdės Jono ir tetos Marės Grigų sodyboje, - pasamprotavo J. (jotas).
- Kodėl taip manai?
- Jam reikalingas skiedrynas.
- Betgi skiedrynas ir čia yra.
- Ten jis jau savas. Priimtas. Ten jis kaip namo.
- Na, taip. Jis ten kaip namo. Bet geriau, jeigu būtume abu kartu, vienas šalia kito.
- Man irgi būtų geriau, jeigu gyvenčiau kartu su Jablonskynės šeimininku. Bet dažniau reikia  rinktis, kaip protingiau, o ne kaip geriau. - argumentavo J. (jotas).
J. (jotas) buvo teisus. Mindaugas pasielgė taip, kaip jis prognozavo – pasiliko gyventi vienkiemyje prie Skersbalės ir tik Dievas matė ir žinojo, kaip tokiu jo sprendimu apsidžiaugė dėdė Jonas.
- O broleli tu mano! Taip ir turi būti. Kur bažnyčia, ten ir kunigas,  o ne atvirkščiai: kur kunigas - ten bažnyčia. Ir pamatysite, kad vieną dieną išvažiuosime Radijo karieta. Aš jums sakau - pamatysite, kad taip bus.
- Betgi, Mindaugai, - bandžiau peikti jo apsisprendimą, - atsiskirti mums negerai. Manau, kad tą  geriau supranti.
-  Koks atsiskyrimas, jeigu tavimi pasitikiu. Ir kiek čia to kelio nuo Karlonų iki Grigų! Galima susišaukti.
- Tik ne apie tai, kad čia esame. Pagaliau, ir scena čia pat, po ranka.
- Kalbėjau su Ypata. Jis parinko šią vietą scenai.
-  Bet turbūt jis nežino...
- Jis žino, Pranai, viską žino, - nutraukė šneką Mindaugas. - Aš čia dabar pirmą kartą, o jis jau žinojo, kur patalpinti Savęspi sceną. 
- Jis ją taip ir vadina - Savęspi.
- Taip ir vadina. Argi nepatinka?
- Mes irgi labai  norėjome, kad ji taip čia vadintųsi- išpažino mudviejų lūkesčius Vidinis.
- Ką gi. Suprantu, kad apie tai galvota. - truktelėjau pečiais...
Netikėtai atsirado ir Jono iš Jablonskynės apgyvendinimui vieta. Karlonų vienkiemio kaimynystėje, tik už poros šimtų metrų vienumoje gūžėsi  Kazio ir Stefanijos Kibirkščių sodyba. Ir vienas, ir kitas jau palaidoti Šklėrių kapinėse, tačiau neužmiršo kelio į tėvų namus jų sūnus, (rečiau duktė). Gyveno ir dirbo Vilniuje, tačiau kiekvieną subatėlę sugrįždavo į gimtinę, atidarydavo kiemo vartus ir namo duris ir - reikia nereikia - užkurdavo krosnį, kad sodyboje neišsidvoktų dūmų kvapas.
Buvo rugsėjo pabaiga, sekmadienio vakaras. Kibirkštis automobiliu važiavo į Vilnių.
Susistabdžiau ir pasakiau, kokių paslaugų iš jo tikiuosi. 
- Jokių problemų. Tegu gyvena, tegu  šildosi. O kad ne dzūkas, bala jo nematė. Svarbu, kad  būtų  žmogus, - pasakė Kazio ir Stefanijos įpėdinis, ir jau tą pačią dieną su Vidiniu ir Jonu iš Jablonskynės nuėjome į Kibirkščių namus.
- Galėjo ir pas mane gyventi – lyg  atsiprašinėjo dėdė Jonas, sužinojęs, kad jo gerus namus palieka bendravardis. Ir įtikinėjo: - Ten, kur du Jonai, gero, Pranuci, nelauk. Dzie, dzie nelauk! Nesakau, ar jie geri ar negeri, bet taip padaryta - kur du Jonai, gero nebus. Viena, kita, na, gal iškenčia dar porą dienelių, kai viskas gerai, o paskui arba suserga, arba kokią kvailybę iškrečia, bet dažniausia susikukuoja. Tik cinkt! ir, žiūrėk, kažkur jau abu dingę. O kur? Sužinai tik kuomet užkukuoja, -pats  save įtikinėdamas kalbėjo dėdė. – Gal dievulis taip duos ir jam ten bus net geriau. Net ir tau, Pranuci. Pašonėje gerą žmogų turėsi.
Ir štai atidarome sodybos kiemo vartus, o netrukus ir namo duris.
Seniai, o jau seniai juose buvau. Bet ir dabar atrodė, kad va, va iš kažkur atsiras Elžbieta. Gal kiek  ilgiau užtruks jos vyras Tamošius, bet nebus taip, kad savęs neparodytų kitiems, o pats nepanorėtų pamatyti kitų. Atsiminiau jų dvi dukras - vyriausiąją Juliją ir jaunesnę Oną. Bet jų siluetai  atmintyje vėl nyko, tirpo, o priešais akis vyriškai išžergęs kojas atsistojo Kazys - vienintelis Elžbietos ir  Tamošiaus sūnus. Būdamas jaunų metų iš ligoto tėvo rankų ėmė gaspadorystę ir greitai tapo tarp vyrų vyru. Ir Šklėriuose buvo pravardžiuojamas bene įdomiausia pravarde Sik-sik-sik. Šiais nežinia ką reiškiančiais žodeliais būdavo pribarstyta kiekviena jo kalba, o neretai net ir trumpesni pasakymai: jeigu sik sik pasakiau, bus sik sik sik  padaryta. Buvo ramus, paslaugus, nepadauža.
- Puiku. Tvarka kaip bažnyčioje, o šilumos net daugiau, - patenkintas būsto apžiūros rezultatais pasakė Jonas iš Jablonskynės: - Geriau nereikia norėti. Ačiū. Lieku. Galite uždaryti duris. - Bet abu su Vidiniu lyg susitarę: - Ne! Ne!  Šiandien tikrai – ne!  Šiandien, kaimyne, būsite Karlonų svečias. -Ir tai buvo laiminga valanda. Regis, nuo to karto lyg aitvarai pradangino beįsikuriančio Šklėriuose žmogaus vardą - Jonas iš  Jablonskynės tapo tiesiog Kaimynu. Ir toks šaukinys tapo reikšmingesnis negu jo tikroji pavardė - kaimas žinojo, kad Kibirkščių (Vincelio) namuose apsigyveno Kaimynas. Berods, suvalkietis, nes  labai lietuviškai ir labai greitai kalba.
- Te raktas kol kas bus mano kišenėje, Kaimyne. - pasakiau.
- Negaliu dėl jo ginčytis. Aš jo net rankoje neturėjęs.
- Ė, mielieji, -  atsigavo kalbėti Vidinis, - suprantu, kad Šklėriams reikės pereiti per Savęspi sceną. Visam kaimui. Net ir tiems, kurie išeidami manė, kad  sugrįžti jiems nebus lemta.
-Va kaip! - suprato Vidinio kalbą Kaimynas..
- Klausykite, pone, - klausiau, - kaip jūs čia atsiradote? Nelabai tikiu, kad dėl J. (joto) įtakojimo.
- Kodėl čia atsiradau? Patikėkite, dar man pačiam reikia susigaudyti. Ir aš tą padarysiu. Bet sveikas  protas kužda, kad kvailių net Suvalkijoj yra. Ir iš tikrųjų- ten ir namai, ūkis nemenkas, ir svarbiausia – žmona. Tiesa, ji dzūkė, bet vis tiek - ten.  O kur aš?  Net ir dabar negaliu pasakyti, kur ir ko.  Bet ir vėl -  nerūpi grįžti, nesinori atsisveikinti. Ir net pamanau, kad jūs geriau žinote, kodėl esu čia.
- Galbūt, tačiau mums reikėtų būti Savęspi scenoje. Ten žinojimo daugiau.
- Yra, Vidini, dalykų, - ir tu tai gerai žinai- apie kuriuos ir Savęspi scena nekalba. O štai ponas  Jonas iš Jablonskynės sveikinasi su Mindaugu ir žino, kad sveikinasi ne su Radijo karietos meistru, kad tai tik priedanga, o sveikinasi su - pasakykime taip - prisikėlimo dovana, Lietuvos karaliumi.
- Taip, ponai, aš žinau, kad tai  karalius. Bet  ir vėl- gal Jūs pasakysite, kodėl manimi patikėjo  Ypata? Nei aš jį žinojau, nei  jis manęs, o atėjo ir sako – reikia tau, žmogau, būti Šklėriuose. Reikia.
Pareiti iš Kibirkščių sodybos netoli. Takas neryškus, bet dar neapžėlęs ir prie jo sankirtos su Šklėrių – Kabelių keliu stovi tėvulio pastatytas kryžius. Jau apsamanojęs. Jis aptvertas žaliai dažyta tvorele, Graudu, kai žinai, jog ir prie kryžiaus Šklėriuose jau nėra kam prisiliesti. Ir šis stovėjo nepaliestas žmogaus rankų, kol žemėje įkastas jo kamienas išpuvo ir kryžius nenuvirto. Ir tik tuomet vėl buvo pakeltas, vėl įkastas ir dabar jis gerokai žemesnis, negu tėvulio laikais.
- Garbė Jėzui Kristui, - praeinant pro kryžių pasakė Jonas iš Jablonskynės.
- Per amžių amžius. Amen, - atsiliepė Vidinis.
Sustojome. Kryžius aptvertas tvorele, bet irgi girgžda puvėsiais, Yra  ir  suoliukas, bet taip pat  sukritęs ir nėra kaip atsisėsti poilsiui
- Tikrai, gal jūs, ponai, žinote, kodėl Ypata patikėjo manimi? Manau, kad ne be paties Mindaugo žinios..
- Šventas daiktas – kryžius, o irgi pūsta ir nesugeba išlikti, - pasakė Vidinis, matyt, norėdamas  atsikratyti  klausimais į kuriuos nemokėjome atsakyti. Bet Kaimynas buvo atkaklus
- Atėjo jis vienas. Su Aliuke pietavome. Kaip įprasta su kelias gramais konjako. O jis brr brrr  į duris. Kyšt  galvą: - Atleiskite, ieškau pono Jono. To, kuris Jablonskio žemėse įsigyveno. „ Atrodo, kad  ieškote manęs“, –pasakiau. - Nuo to ir prasidėjo.
- Pasakok, Kaimyne, - paprašiau... 
                                                (Iš „ Užrašai  kitaip“)