Proza šventadienio eilėm(i)s

Simcha buvo mažas berniukas
(tu kitaip pasakytum)

O ir bažnyčioje girdėjos tik
toks ošiantis

O, vargšas vaikas...

ir

Kaip dar žemė mūs šventa
šį gyvulį
ant savo kuprotos nugaros
nešioja?

Ten valandos virto minutėmis,
minutės išnyko sekundėm

Gal atvirkščiai, bet... ša!
Žadintuvo dainų supjaustytos
Erdvės
Varpais jam suskambo,
Kai pabudus sekmadienio rytą
viskas tapo aišku lig
buko girtos galvos skausmo

nes juk laiko nėra (vienas)
nes juk noro nėra (du)
nes juk tikėt nesinori (trys)
ir žodžio ištarti (amen)

nieko neliko

Džiaugsmingas toks
vargšas vaikas