Prie Ūso balos

Mes nežinojome, kad mūsų laukia.
Nežinojome, kad Šklėriuose.
Nubudome, kaip žmonių pasaulyje. Jaučiau, kaip po kūną vaikšto poilsis, atrakinėdamas sąnarius, kaip žiovuliui išsižiojo burna ir kad reikėtų pasimankštinti.
-Kelkis, Pranuci. Pyragai pasibaigė. Vėl kasdieninė duonelė. Tegu jos būna, kol dantys bus!
Tai Vidinis.
- Neaiškink, brolau. Viską suprantu. O Didžioji?
-Didžioji, girdėjau, su kažkuo šnekučiavosi. Atrodo, kad su Mindaugu ir Ypata.
-Pasiilgau. Ypatingai Mindaugo.
-Ne motinos, o Mindaugo? Džiaukis, kad niekas negirdi.
- Su  motina turbūt sveikinomės. Kai sugrįžome iš Savęspi.
- Turbūt.
Atsidarė prieangio, paskui sunkios virtuvės durys ir išgirdau išdykėles  A ir B. Abi triukšmingos, neramios, virpančios ir mielos.
- Dzieduli, - pašaukė A, - Kur tu?
-  Jis dar miega. Aš žinau. Dziedulis mėgsta pamiegoti. - patikino B.
- Daug žinosit, greit pasensi. Nemiega jau Dziedulis, - pasakė Vidinis ir netrukus abi raidės, stryktelėjusios ant krūtinės, apsikabino kaklą.
- Ak, neužsmaukite, išdykėlės! Gana, užteks mylauti. O tai užsmaugsite ir nebus dziedulio.
- Bus! bus! Visuomet bus! Kai išvažiuoja į Savęspi, tuomet dziedulio nebūna- nerimo raidės A ir B.
Paskui pakštelėjo vieną kitą kartą bučinukais į veidą ir dėkojo:
- Ačiū už sceną. Labai smagi. Dabar dar daugiau vaidinsime. Teta Pirkaitienė sakė, kad ji irgi labai  mėgsta vaidinimus. Dažnai pati vaidina.
- O kur ji dabar?
- Ten, - mostelėjo rankute raidė A. - Kur auga poetės- pušelės.
- Labas, dzieduli. Sveiki sugrįžę, - pasisveikino J. (jotas). Kaip įprasta- solidus, rimtas jaunikaitis. - Mes jums irgi turime siurprizą paruošę.
- Taip?
- Manau, kad Jums jis bus malonus.
- Jis labai mielas
- Kas? Siurprizas?
- Dėdė Jonas. Jis iš Jablonskienės.
- Nečirkškite taip greit kaip žvirbliai. Aš jau pasimečiau savyje- nežinau, kas kur, - pabandžiau  sudrausminti jaunimėlį.
- Jie ten, prie žvyrduobės...
Išėjome visi penketu - A, B, J (jotas) ir mudu su Vidiniu. Karlonų vienkiemis patupdytas lygioje vietoje šalia Ūso balos. Kažkada tai tuščias laukas ir jį mielai pustė vėjai, pakeldami ir nešiodami dulkių pūgas. Šį darbą, kažkada Šklėrių sodžiaus apylinkėje supūtę nemažai kopų, vėjai gerai išmanė. Ir jiems, matyt, buvo liūdnoka, kad apaugus mišku, jie negali jomis žaisti, perpustyti į kitas vietas. O lauko dirvožemis baikštus, labai plonytis ir iki smėlio po juo netoli – galima buvo tikėtis, kad intensyviau papūtus, smėlis atsivers, išeis į paviršių ir tuomet - o - cho - cho! Koks smagumėlis! Kokia laisvė! Tik nepatingėk pūsti ir buvęs laukas sukris į kokią nors kopą. Gal baiminantis tokios lemties, laukas taip pat buvo atiduotas miškui .
Miškas užaugo ir aplinkui Karlonų sodybą.
- Matot, kur jie? - išbėgusi į  priekį rodė raidė A.
- Dabar mes dar daugiau vaidinsime, dzieduli, - žadėjo raidė B.
-Kai jūs vaidinate, pradedu bijoti. Tuomet jūs tokios didelės, protingos ir teisingos, kad skruzdės bėgioja po oda. Man smagiau, kuomet jūs mažos, judančios, čiauškančios.
- Darbas yra darbas. Jį reikia dirbti sąžiningai, - pasakė J (jotas).
-  Labas, Pranuci, - džiugus buvo Mindaugas. - Džiaugiuosi, kad mes vėl čia.
- Ne visai taip. Čia pašonėje Ūso bala. Karlonai čia, - patikslinau buvimo vietą.
- Kalbu apie sugrįžimą iš Savęspi. Kai iš ten sugrįžti, atstumai pasidaro mažesni.
Galvoje dingtelėjo, kad Savęspi pasaulis jam irgi žinomas.     
- Ateik, režisieriau, pasižiūrėk, - pakvietė Didžioji, o man priėjus, pusbalsiu ir girdint Mindaugui: - Kai žmonės. Kai jie girdi, nevadink manęs Didžiąja. Ir Vidiniui pasakyk...
- Daug paslapčių reikia žemės žmogui nešioti, - šyptelėjo Mindaugas.
- Net labai, - pritariau  jam: - Neprasitark apie karalių Mindaugą. Nepavadink Didžiosios jos tikruoju  vardu. –Ir sužiuręs jai į  akis: - O kaip vadinti?  Pirkaitiene?
- Kaip pavadinsi, bus gerai, bet tik ne Didžiąja. – Ir parodė: - Štai ta vieta, kur galėsi mane vadinti Didžiąja. Netgi būsiu laiminga, jeigu neužmirši. Bet ar neužmirši? Beje, - pakeitė adresą, - noriu Tave supažindinti su nuodėmingai geru žmogumi: ponas Jonai, ateikite minutėlei, - pakvietė Pirkaitienė ir vėl man: - Matai koks verzyla. Jėgų, kūno daug, o sveikatos gerokai mažiau, bet.. Yra gi žmonių, kurie neišgena, neišvaro iš savęs patrioto. Jis jiems reikalingas ir nesigaili savo sielos, kad anas galėtų išgyventi.
Nedaug galvojau, kokia prasmė glūdi Pirkaitienės žodžiuose ir atsiliepiau it iš kitos operos.
- Vieną paslaptį, regis, savo jėgomis atskleidžiu - karalius Mindaugas ir Jūs, Didžioji, neblogai vienas kitą pažįstate.
Abu gražiai, skambiai nusijuokė.
- Ne tas žodis  „pažįstate“, - pasakė ji, o Mindaugas irgi: - Ne tas žodis, Pranuci.
Prie mūsų priėjo, pasak Pirkaitienės, verzyla.
- Susipažinkite. Tai Jonas iš Jablonskynės. Jis yra mūsų komandos žmogus ir todėl, sakyčiau, kitokios rekomendacijos nereikalingos. Sviesto sviestu nepagerinsi..
- Girdėjau. Truputį žinau. J (jotas) pasakojo. 
- Ačiū J (jotui). Šaunus vyrukas. Ir tai ne komplimentas.
- Žinau, kad ne komplimentas. Su juo pažįstamas ir, beje, mačiau jį vaidinantį. Ten, dėdės Jono ir dėdienės Marės Grigų sodyboje. Po tų vaidinimų ten daug kas pasikeitė.
- Ne tik ten, - atsiliepė  Pirkaitienė. -  Manau, kad be jų neturėtume šiandieną Savęspi scenos. Bet kodėl nepagiri? - bakstelėjo pašonėn Pirkaitienė. - Žiūrėk, kaip gražiai įsikomponavo į žvyrduobę
- Nesakykit, kad tai žvyrduobė. Čia visas karjeras..
- Galima ir taip..
- Bet kodėl reikia girti?
-  Taigi joje scena. Joje įkomponuota Savęspi scena, - sklaidė miglą Jonas iš Jablonskynės.
Tylėjau, žiūrėjau, norėdamas įžvelgti bent nedidėlę užuomina Savęspi scenos, bet man tai padaryti nepavyko. Tai  buvo žvyrduobė, arba kaip sakyta, nemažas žvyro karjeras, dabar pamestas ir nenaudojamas. Atsirado jis kuomet per pelkę buvo tiesiamas asfalto kelias. Tuomet Karlonų kalnelio pakraštėlyje, beveik jo įkalnėje, susmigo ekskavatorių kaušai, semdami žvyrą kelio statybai. Pelkė buvo raji, ėdri, žvyro prireikė velniažin kiek, kol pagaliau buvo atsikvėpta supratus, kad darbas bus padarytas. Ot, dabar šiame žvyro karjere, apgriuvusiais pakraščiais, subjaurotu, iškasinėtu dugnu ir apaugusiu žilvičių krūmais, karklais su baltakarčiais berželiais ieškojau akimis įmontuotos scenos.
- Reikia, matyt, turėti šuns uoslę, kad bent įtartume, kad joje kažkas yra..
- Gerai įlipdyta. Tik Savęspi taip įmanoma – pritarė Jonas iš Jablonskynės. - Ne tik šuo, bet ir Laurinkaus saugumas neužuos. Geras darbas...
Stebėdamasis dar atkakliau akimis paieškojau kokių nors Savęspi scenos užuominų ir nesuradęs paliudijau:
- Tik Ypata taip ir gali. Pažiūrėjus žmogus, o iš tikrųjų, kas žino, kas i jis. Ypata, kas gi esi?   
- Esu, kaip ir sakai, tik Ypata, - paprastai atsiliepė ir pradėjo nežinia apie ką- visiems, kas čia buvome: - Ot, dar tuomet, kai Kaukaze. Ten buvo toks kareivis. Nejaunas. Taip ir vadinom - dėdulė  Ždanovas. Bet koks kareivis, a! Koks kareivis!, - stebėjosi Ypata. Pats Levas apie  ji teisybę parašė- taip ir parašė. Visi laikė kapitalistu, nes turėjo dvidešimt penkis rublius ir mielai sušelpdavo kareivį, kuriam iš  tikrųjų reikėdavo..
Nutilo, lyg leisdamas geriau įsiminti jo žodžius ir:
- Galvokim apie komandą. Dabar ji reikalinga. Galbūt net su muškietininkais, su pramuštgalviais. Reikės būti ne tik atsargiems, bet ir šauniems.
- Dzieduli, tu netiki, kad ten scena? Žiūrėk, mes tau parodysime, - ir abi A ir B raidės, aplenkdamos vieną kitą, nusliuogė į žvyro karjero dugną...
Tokių dalykų nei Ūso bala, nei Karlonų kalnelis su ošiančiomis ant jo poetėmis – pušelėmis dar nebuvo regėję. Bet ir regėtį tokį stebuklą ne kiekvienas galėjo.
    (Iš „Užrašų kitaip“)
                                                                                                                  2007 m. vasaris 25 d.