Tamsiausia valanda prieš aušrą

guli tamsioj nakty
kuri nerodo nieko
išskyrus savo veidą
kruviną ir blyškų
laukiniame geisme
bebalsiame verksme atpažinai -
ne tavo tie sapnai...
apie laukinį bičių medų
apie snieguoles tysančias karstuos
ir nebėra, nebėr tau vietos
net pilkapy
tarp kaulų pamirštuos namuos.
tegul. apeik mane.
kaip akmenį apeik
gulėsiu tyliai, neraudosiu.
tyloje žaizda prabils apie naktis
ir tarakonų trankų maršą ties širdim
tais paryčiais
kai mėlsta pirštai
šaltyje ir siela dega.