Uždegiau žvakes..

Tyliu balsu.
Pasakei, kad nėra kelio.
Ir iš akių lašėjo varvekliai liūdesiu.
Medinis stalas liko tuščias. Niekada niekas nežinojo.
Kai po rudens neateina žiema.
Tik žinojimas apie idilišką vakarienę, kurios neliečiau.

Toks keistas, keistas jausmas. Lyg mažos mirties, lyg didelės, didelės tylos. Lyg nieko nepraradau, tačiau nieko ir neturėjau. Juk negaliu prarasti to, kas net nebuvo mano. Juk visada gailimės ir ilgimės ne kažko kito, kaip vilčių, sudėtų į tą kažką.
Ar užgesinčiau savo nemigą, jei būtų vandens stiklinė. O tik aitrus oras aplink. Viskas lyg ir gerai, bet ieškai geriau, daug daug..
O gal mane Dievas paliko pastovėti vieną? Paliko pastovėti ir palaukti. Viduryje nakties, gražaus rudens vėjyje. Paliko ir nepasakė, kada grįš. Juk ir tu neisi su manimi susikibęs rankomis..
Baisu, kai sėdėjau ir vaikščiojo žvilgsnis neatsargiai gražiose šviesose tarp senų vyno butelių. Per petį. Ir tu žinojai.