Ji pavoge šunį, kurį pardavė, todėl jos namą apsupo policijos patruliai.
Ji nedažė lūpų, kasryt ji dažė antakius. Jos veidas buvo standrus ir bereiksmis nuo to, kad ji valgė makaronus su spirgais. Jos vardas buvo Gražina ir ji gyveno Gražinos gatvėje.
Kada jos namą apsupo policija ir pistoleto rankena beldesi į duris, ji sėdėjo ant kėdės už durų ir tyledama dažėsi antakius. Iš po chalato skverno kyšojo nuogai depiliuota koja.
Jos skrybelėje, kurią ji dėvėjo net lipdama į vonią, turėjo tilpti pinigai, kurių ji laukė už parduotą žemės sklypą. Ji buvo skolinga už eletrą, už dujas, už teisės studijas universitete, už narkotikus ir už palaidą gyvenimą. Dar prieš Dievą asmeniškai ji buvo skolinga už tualetinį popierių, kuri ji išsinešė iš kavinės “Laukiniai vakarai” tualeto, prašydama Dievo, kad jis neleistų jos pagauti.
Policija neprisibeldė, nors stovėjo pusvalandį. Seržantas plikai skusta galva pasirėmė į duris ir suinkštė. Jis norėjo myžti. Gražina tai jautė, bet jos veide nesudrebėjo net mažiausias ūselis.
- Blemba, - atsiduso policininkas. – Ji neturi teisės…
Teisių Gražina neturėjo jokių. Tik skolas ir mažą dešimties metų berniuką iš pirmos ir vienintelės santuokos. Berniuko vardas buvo Manfredas, nes tėvas vokietis to labai norėjo ir krikštynoms davė šimtą penkiasdešimt tris litus. Vaikai kieme ji vadino Morfiejumi, o dar įžvalgesni Narkojanu. Morfiejus Narkojanas buvo geras, logiškas vaikas, dažnai vienas braižiojantis po mišką ir besikalbantis su savimi. Jis buvo nelaimingas, bet pats to nežinojo. Jis nežinojo kur jo tėvas vokietis, jis net negalėjo žinoti ką veikia jo motina. Ką jis žinojo? Jis žinojo, kad už didelio kalno į miestą važiuoja troleibusai.
Pavogti šunį arba nesumokėti skolų, arba neįsileisti įniršusios policijos – Gražinai tai buvo tik maža dalis to, ką pasauliui ji ruošėsi pasiūlyti už tai, kad jame sunku gyventi. Jos neapykanta buvo gyli, kaip dumblino ežero dugnas, kuriame paskendo sunkvežimis salietros.
Gražina jau pusė metų pardavinėjo savo 3 kambarių butą su 6 arų sklypu. Niekas nežinojo, kad ji visai nenori jo parduoti. Ji laukdavo pirkėjų kaip šokių salėje negražios merginos laukia gražių bernų. Tos kurios laukia bernų savotiškai gudrios, o Gražina tiesiog laukė pirkėjo, kuris ja vestų už tai kokia ji turtinga. Pasiskelbė didelę kainą, tai jau turėjo pabrėšti, kokia ji turtinga, o kaip sugundyti vyrą, kuris norės pirkti, ji tai paliko likimui.
Verslininką Antaną iš Panevežio likimas atvedė prie Gražinos buto durų staiga, kaip išalkusį šunį prie užkasto riebaus kaulo. Perskaitęs laikraštyje skelbimą jis savo pilko švarko kišenėje pajuto raktus nuo naujo namo Vilniuje.
Verslas jam sėkėsi tarsi pagal natas išbelstas skardiniu būgneliu. Šeima merdėjo, kaip šaltyje džiūstantys skalbiniai. Reikėjo kažką sulaužyti, padaryti nuodėmę, norėjosi nagais įsikabinti į šaltą pušies žievę ir draskyti, kad kraujas tekėtų ant balto spengiančio sniego.
Antanas pasibeldė į Gražinos buto duris lygiai po pusvalandžio kai išvažiavo policijos mašina. Gražina jau buvo apsirengusi tarsi persijos karaliaus kambarinė, tik jai baisiai maudė depiliuotas blauzdas, todėl ji stovėjo už durų įsirėmusi rankas į šonus ir net nesiruošė nieko įsileisti.
Antaną apėmė siaubas, kad Gražinos nėra namie. Jis važiavo 145 km iš Panevežio, kad pabučiuotų Gražinos namų staktą ir nieko nepešęs sugrįžtų namo? Ką jis pasakys savo pilnavertei žmonai? ką pasakys odiniu dirželiu pasidabinusiai draugei? Ką pasakys UAB buhalteriui, kuris nervingai nesustodamas valgė riešutus? Jis - biznierius Antanas atlėkė į Vilnių čiulpti špygą?
Jis paskambino Gražinai, kuri stovėjo už durų ir galvojo: policininkas ten ar nepolicininkas?
Gražinai suniežėjo panosis. “Gersiu, - pagalvojo ji. – gal ir ne viena. ”