Anstolio mirtis

Nacionalinis operos teatras lūžo nuo žiūrovų minios. Palubeje, kur prasideda šviestuvai prasidėjo tikrasis teatras. Žmonės buvo išpuošti, išsipuošę, o tarp jų slampinėjo mediniais batais studentai. Ko jie čia rinkosi? Niekas nežino. Tai buvo šventovė. Muzikos, judesio ir žmonių tragedijų. Artistai kūrė šeimas daresi vaikus. Tai buvo jų pagalbinę veiklą, o tikrasis gyvenimas vyko scenoje, Sukūrę šeimą ar padarę vaiką  jie dainuodavo ir šokdavo. Pažiūrėti jų biznio plūsdavo minios. Teatras seniai prarado bet kokią galimybę ką nors suprantamo pasakyti žmogui, teatras tapo arena intrigų, sandorių, pykčio, neapykantos ir keršto. Tokia jau žmogaus prigimtis džiaugtis vis labiau gražėjančia gyvenimo švente. Tarp baltai spindinčių intelektualų, biznio intrigantų, žalsvų vadybininkų, valdininkių su gazelinėmis palaidinukėmis, prokūratūros darbuotojų aprasojusiais akiniais ir išplyšusiom vidinėm švarko kišenėmis, tarp trumpakojų moterų su neeilinėmis smegenimis į teatrą įplaukė Gražina iš Gražinos gatvės. Gazelinis liemenukas, ryškūs juodo šokolado antakiai, pieniško šokolado dantys, skrybelė ant kurios net musė nešika, batai “linkime pasveikti”, liaudies ornamentais išbadytos kojinės, atvirai neslepiančios depiliuotų Graškės kojų. Laimingas veidas laimės šalyje.
Į laimingą baidyklę buvo įsikibęs Antanas, du kart vedęs svajonių jaunikis iš Panevežio, kurio kostiumas, jeigu būtų priverstas kalbėti, būtų prakalbėjęs angliškos vilnos balsu. Antano batai blizgėjo tarsi sloga sergančio nosis, kurią čiupinėjo italų meistrai, o eilutė buvo tikrai išausta iš australiško avino palaikų, kurie kažkada  spinduliavo kaitria atogražu saule, o dabar dvokė odekolonu. Jie įžengė į valdančią visuomenę tvirtu, beveik įžuliu žingsniu. Taip galėjo įžengti arba vaikai arba saulės išrinktieji.

O tuo metu plikius anstolis stenėjo to pačio teatro tualete ir klausinėjo savęs, nes kabinoje nieko nebuvo: “ kur aš” Alio…” Jis, kaip jam atrodė, tris minutes kalbėjosi su teatro direktoriumi dėl alimentų jo trijų vaikų išlaikymui iš šimto litų algos, išgėrė jam paduotos arbatos ir.. atsidūrė tualete. Į teatrą plūstelėjo pramogų ištroškusi  minia
“O viešpatie, - dar spėjo nusistebėjo jis, kai pamatė, kad visi žmonės jį, trečiosios apylinkės anstolį pažįsta, sveikinasi, šypsosi, o jam, turbūt nuo gausybės pažįstamų veidų suka vidurius. Kas jam beliko? Jam beliko slėptis teatro tualete ir užlaužti durų spynelę, kad niekas be reikalo nevarstytų durų. Taip, jis, jau pasibaigus darbo valandoms, turėjo stenėti…be šeimos, be namų…be tualetinio popieriaus po ranka…