Šmėklinėjimas arba minties galia (juodraštis)

Ak, tos šmėklos. Kiek jos eibių prikrečia, pasakojimų popieriuje priverčia prirangyti. Ir rodosi jos daug kam gana dažnai, šaukdamos visokiais balsais, visokiais pavidalais pasirodydamos, braunasi į mūsų gyvenimą. Ypač šiais laikais, kai daugybė būrėjų, kortų bei būrimo iš delno žinovių, ateities pranašų, ekstrasensų ir kitokių žmogaus pojūčių dirginimo specialistų…

Senais laikais jos galbūt būdavo raganomis, laumėmis, bildukais, monais, miškiniais, laukiniais, giriniais, kaukais, aitvarais, laukosargais, žemėpačiais… Pakėlus pagoniškosios kultūros klodą, šis sąrašas galėtų būti labai ilgas, jei į jį dar įtrauktume ne tik lietuviškas gerąsias dvasias, bet ir surinktume jas iš visos Europos. Norintiems visas surinkti tektų bent pasivartyti Algirdo Juliaus Greimo darbus ta tema. Išvardyti neregimi pavidalai anais laikais lyg ir tikroviškesni buvo nei šiuo metu, nes yra primiršti, tartum migla apsigobę, užmaršties rūku apsiklostę. Visokias šmėklas imta vadinti piktosiomis ir gerosiomis dvasiomis. Gerosios saugojo namus, piktosios visaip žmogui kenkė. Anais laikais piktųjų buvo nedaug. Išskirtinę vietą pasakose turėjo velnias, ragana, slibinas – dažniausiai sutinkami. Dar bildukai neduodavo ramybės. O dabar?.. Piktosios jėgos ar dvasios tarsi persikėlė į tikrovę – mūsų gyvenimą su savo piktais darbais.

Kadangi piktųjų darbų, nelaimių ir netekčių ėmėsi rastis gana daug, visu tuo labai didelis susidomėjimas, kuris visa tai tarsi dar labiau paskatina lyg būtų kokia užkrečiama liga ar epidemija. Jie dauginasi, plečiasi, jų eilė kaskart ilgėja. Dažnai, pernelyg dažnai dega namai, kelyje ir namuose žūva žmonės, atsitinka keistų dalykų, kartais protu nesuvokiamų. Ar tai ne piktųjų  jėgų darbas, kai gerai pagalvoji?

Tikiu, kad daug kas prisišaukia tų blogųjų dvasių ar šmėklų. Tik gal ne visada ir ne visi. Yra kažkokia nematoma galinga ranka, valdanti pasaulį, raminanti blogio bangas, mažinanti juodųjų jėgų siautulį. Kaipgi kitaip, turėtų būti, nes nuolat bjūranti žmonių bendrabūvio aplinka visai išsiderintų ir Žemę apimtų visiškas chaosas.

Kaip prišaukiama? Ar galima prisišaukti mintimi nematomas jėgas? Kokia ta minties galia? Blaivaus proto žmogus pasakytų – jokios. Galvoji kas užeina ant seilės ir tiek. Mintys nuslysta kažkur į erdves. Nežinai, iš kur ji ateina ir kur sugrįžta. Tik kodėl tokia sumaištis, tiek pykčio, smurto, nelaimių?! Kas jas sukelia? Kodėl į priekį einame gręžiodamiesi atgalios? Mums grasina J. Biliūno „Laimės žiburyje“ suminėti vaiduokliai? Atrodytų, reikia tik neatsigręžti ir jie išnyks – pasieksime kalno viršūnę, bet jos kaip nėra taip nėra. Ji vis tolsta nuo mūsų. Vis kas nors sutrukdo į ją įkopti. Šmėklos kaukia už nugaros, plėšo mūsų laimę ir sėkmę į gabalus, kiršina mus pačius vieną su kitu šeimoje, politikus partijų rietenų lygiu, kaimyną su kaimynu, brolį su broliu ar seseria. Ir niekas nesuranda to stebuklingo recepto, kaip atsikratyti blogųjų šmėklų, kaip jas išprašyti iš mūsų aplinkos.

Taigi pasakė koks nors nelabai labasis netiesą, tuojau praeities šmėklos nusitveria ir tampo ją po spaudos puslapius, per radiją, televiziją – padaro sensaciją. Sensacija dauginasi, plinta, kol grįžta atgal ir ką nors sunaikina. Būna ir taip, kad ima terorizuoti tą, kuris netiesą paskleidė ir paleido į pasaulį – pavertė piktąja šmėkla.
Iš tiesų gali išsipildyti koks netikėtas noras, kurio net nesureikšminai, apie kurį tik šiaip, tarp kitko pagalvojai. Visu tuo tikrai netikėjau, kol visai neseniai apie tai iš esmės pakeičiau nuomonę.

Buvo taip. Šventėme su draugais vieną vidutinio amžiaus jubiliejų. Buvo linksma ir smagu. Daug šokau, šnekėjausi, juokavau. Paskui, artėjant vidurnakčiui, atsisėdau už staliuko ir gerdama kavą pagalvojau: „Kur dingo mūsų kaimynas? Kodėl jis manęs nepakvietė šokti? “ Žinojau, kad jis ir mažakalbis ir beveik nešokantis.
Užgrojo muzika, vėl ėmė suktis poros. Pajutau, kaip kažkas palietė mano petį ir pakvietė… šokio. Atsistojusi atsigręžiau: prieš mane stovėjo nekalbusis kaimynas, apie kurį visai neseniai akimirksnį buvau prisiminusi. Žioptelėjusi iš nuostabos, įsisukau į šokio sūkurį.

Sugrįžusi į savo vietą susimąsčiau, kaip visai netikėtai prie manęs, pusamžės moters, priėjo jaunas gražus mąslaus žvilgsnio vyras. Kokia minties galia, kokia jėga jį atvedė? Kaip aš jį prisišaukiau? Stebėdamasi nesupratau, kokią minties galią galėčiau nešioti savyje, kad mano net ne noras, o tiesiog paprasčiausia menkutė mintelė virto tikrove. Pagalvojau tik šiaip sau, man jo visai nereikėjo, o jis tarsi iš po žemių išdygo visai prieš mane. Kodėl?

Ilgą laiką buvau priblokšta to, ko iš tiesų nesitikėjau. Pažaidžiau savo vaizduote ir nieko daugiau. Tik šokio su kaimynu lyg panorau, o panorusi buvau ir beužmirštanti, ko norėjau. Kas tai? Kokia tai galėtų būti jėga, kai aplankiusi tik menka mintelė beveik akimirksniu išsipildė. Gal geroji šmėkla jį atvedė prie manęs? Apie blogąją nenorėčiau nieko galvoti, nes jos niekada nešaukiau ir šaukti nesirengiu. Dabar bijau išsitarti ir bijau galvoti apie kokius nors blogus dalykus. Kad neimtų pildytis…

Matyt, taip kiekvienas galime tas šmėklas prisišaukti arba jų atsikratyti? Geriau būtų, kad draugautume tik su gerosiomis. Mintis yra gyva. Tuo įsitikinau. Minties galia galėtų kalnus nuversti, bet geriau būtų, kad tai vyktų tik gerąja prasme. Tikiuosi ir tikiu, kad taip ir bus. Viską parodys ateitis, ką ir kiek galime sau leisti pagalvoti. Kiekvienas tuo galėtų įsitikinti.

Ar norėtumėte sugalvoti gražų norą? Pasvajokite apie ką nors lengvo ir šviesaus taip kaip aš… vakare…