Dušia

Dėdė Petras sėdėjo prie lango. Autobusas važiavo į Kėdainius.
Ne, stirna nebuvo visko pradžia.
Tai buvo tik nedoras prisiminimas, kaip po egzų jie atsibudo ir pamatė, kad be mokyklos yra ir gundančios moterys ir su mokykla ne viskas gyvenime baigiasi.. O tas storulis Dušia vis tiek nulindo į Stirnos bendrabučio kambarėlį ir net nenusiprausęs rankų, ilgai girgždino geležinės lovos spyruokles, kol Stirna užkimo bevaidindama netikrus ir maišydama tikrus orgazmus. Dušia pasakė, kad Stirną jis vos atplėšė nuo geležinio lovos tinklo, o jos nugara buvo raina nuo kvadratinių įspaudų. Markizas pastebėjo: tai ką tu jos net neapvertei? Dušia nieko neatsakė, jam, turbūt, vėl nepasisekė, vėl baigė vos merga pliaukštelėjo jam per pilvą. Dėdė Petras numojo ranka: Stirnos istorija turėjo baigtis kada ji nusirito į griovį.
Nors su Dušia dėdė Petras nesipyko, bet kažkur širdyje jie vienas kito nemėgo.
Gal tai buvo Dušios istorijos pradžia? Pagalvojo dėdė Petras. Jis pradėjo savo gašlią istoriją anksčiausiai. Būdamas storas ir drovus jis fantazavo, kūrė visokias nesąmones apie gigantiškas prakaitu srūvančias naktis. Jo istorijos visada buvo linksmos, netikros, pilnos nesubręndusių fantazijų. Argi istorija apie Gargždus tai ne neišsigalvojimas? Jam buvo gal penkiolika. Storas, atrodantis subrendęs, šmaikštus, išgeriantis vyriškai alaus, bet išliekantis spindinčiom akim besišypsantis raudonskruostis .. Tokį jį vienose išgertuvėse, per Roko atlaidus, už rankos pasigavo trisdešimtmetė. Gėrė jie alų, kalbėjosi, o kai visi sulindo į šieno kupetas, trisdešimtmetė paplekšnojo Dušiai per nugarą. Ne kiekvienas išlaiko akistata su norinčia moterimi. Dušia nebuvo kažkokia išimtis. Užvirė kraujas. Prakaituotos smalsios rankos, jokio pasipriešinimo... ką man daryti, jeigu bus gerai? Paklausė moteris. Kukuok sušvokštė Dušia. Daržinės tyloje pasigirdo dustantis: ku ku.. kuuu.
Dušia labai mylėjo savo pirmą žmoną, nuolankią, smulkutę, be didelių pretenzijų. Studentiška meilė. Dušia mylėjo, nes visiems buvo lemta mylėti. Kaip ir visa kompanija jis labai norėjo gyventi gerai. Jis paskutinis iš visos kompanijos suprato, kad gyventi gerai ne visiems lemta.
Kai jam pjaustė hemarojų po kalėjimo, jis gydytojo paklausė:
- Daktariuk, kiek tau duot, kad subinę nupjovei?
- 200.
- Ar tik nebūsi pidars?
- O kaip kitaip?
- Daktariuk, aš tau duosiu 400 tik tu tylėk..
- Ką tylėt?
- Tylėk, kad 400 daviau. Žmonės nesupras, kad pidarui daviau..