Užrašai kitaip (18)

18. Paplepėjimai

Šv. Kazimieras per Didžiąją pranešė, kad būtume pasiruošę iškeliauti iš Savęspi. Nesakau, kad žinia pradžiugino. Labiau įsijausdami į Savęspi aplinką, regis, išmokome joje elgtis ir gyventi, nejausdami didesnio diskomforto. Daugiausia laiko praleisdavome scenoje, kur faktiškai ir gyvenom, įkurdinę jos pakraštėlyje nedidelį vienkiemį, ir nebuvo dienos, kad mūsų nenustebintų praeities suvokimai. Net nepajutome, kaip įsigudrinome sceną vadinti SAVĘSPI vardu ir neatrodė, kad sviestas sviestuotas, nors puikiai žinojome, kad visa tai, ką matome, ir visi tie, kuruos čia sutinkama – matome ar sutinkame Savyje.
-  Šklėriai gyvenimą keis, bet būtų šaunu, jeigu išsaugotume bent scenos pavadinimą – Savęspi. Gražūs atsiminimai gyvenimą irgi puošia.
- Manai, kad reikės atsiminti? - paklausiau.
- O kodėl – ne?
- Suvokiu, jog scena padovanota, kad turėtume galimybę ir ten pabūti Savyje. Galbūt su visu Šklėrių sodžiumi.
- Nagi, nagi, - paniukino Vidinis, tačiau suprantamiau apie tai kalbėti dar buvo neįmanoma, bet tylėti taip pat pavojinga, kad Vidinis neįtartų slapukavimu. Tiesa, Didžioji buvo prasitarusi, kad, ačiū Dievui, ir būdama Šklėriuose, ji turės vietą, kur galės išsilieti dvasioje ir taip atsiskyrus nuo Pirkaitienės (Sėdinčiosios ant slenksčio), pagyventi Savęspi. Nesinorėjo klausti, ar ji kalba apie sceną, bet didesnių abejonių nebuvo – būsimoji kelionė į Šklėrius jai neatrodė tremtimi. Ir daug kas apie tai žinojo geriau, negu mudu su Vidiniu.
-Mano žinios iš tų pačių šaltinių. Negi manai, Vidini, kad Didžioji nepasirūpino, kad būdama Šklėriuose galėtų pabūti ir Savęspi? Skaudžiausios žūtbūtinės kovos vyksta dvasioje. Jos dvasioje ramybės nėra, - išliejau kaip vandenį žodžius.
Galėjau kalbėti daugiau, tačiau žinojau, kad tokiu kalbėjimu Vidiniui nepasakau nieko, ko jis nežinojo. Mūsų nuomonės dažnokai skyrės, bet kategoriškumų nebuvo ir sąžiningai stengdavomės suvokti, kodėl taip atsitinka, kas mums trukdo dalykus suvokti vienodai. Ir būdavo, kad po kurio laiko apie juos kalbėdavome ne lyg skaitydami iš vienos knygos. Pastaruoju metu dažniau aptariamų reikalų sąrašas pasipildė, o viršuje, geriausiai matomoje vietoje, ji – Didžioji. Jau nepasitaikydavo, kad kuris iš mudviejų pavadintume ją Pirkaitiene, bet atsitiko taip, kad ji pati vis dažniau taip save įvardindavo. Žūtbūtinė kova jos dvasioje buvo tyli, gili ir vis tik negalėjome jos nejausti. Gaila tik, kad mums nerūpėjo sužinoti, kaip ilgai šis procesas trunka. Kur kas atidesni jai buvo senesnių kartų ponai – jų mintims, samprotavimams, kalboms stengėmės visuomet būti  klausūs, o pasitaikius progai, sukti atsiradusius pašnekusius, nusitaikant į Didžiąją. Taigi būta ir tokių, kur paspėliota, kaip jai seksis Šklėriuose. Toks ir šis mūsų pašnekesys: 

VIDINIS: Ne vienas įtariam, kad Didžioji stropiai ruošiasi kelionei, bet nežinoti, ką būtent tu, režisieriau, apie tai manai, irgi nebūtų smagu.
AŠ: Spėlionių daug, bet patikimesnės informacijos neturime.
VIDINIS: O kaip turėsi, jeigu pati Didžioji nežino, kas ji yra, ir ko nori.
AŠ: Dar ko! Regis, vėl keli balsą prieš ją.
VIDINIS: Nekeliu. Tikrai. Bet išgirsk, ką kiti apie ją sako. Daug kas įsitikinę, kad ji dvasioje susitaikė būti ta, kokia buvusi tryliktame amžiuje. Ir tuomet ji dvigubai didesnė, negu dabar, kai Pirkaitienė.
AŠ: Žinau, girdėjau, Vidini, ir tokias šnekas, bet ir vėl – kodėl nepanoro būti didesne, negu XIII amžiuje? Verta įsiklausyti į dar vieną hipotezę. Jeigu Ji dvasioje sutinka būti kaip Mindaugo laikais, sakykim, mindaugine Didžiąja, tai ar ne todėl, kad toje teritorijoje sukauptas jos parakas? Čia kalbu apie jos etnografinę padėtį. Ar supranti, į  koki dvarą šitokia kalba važiuoju?

Neiškart į mano žodžius atsiliepė Vidinis, o smulkintis kalboje nesinorėjo. Ką „viena bobutė pasakė“ – ne argumentas.  O! būtų ta bobutė Edvardas Gudavičius, gal dar galima  rizikuoti. Bet  irgi pavojingai rizikuoti. Bet pasilikti tyloje Vidinis ilgiau nenorėjo ir išgirdau jo duslų, it iš bačkos balsą:

VIDINIS: Suprantu apie ką čia paistai. Kai kitur girdžiu tokius dalykus, vaizduoju, kad negirdžiu. Bet tave girdžiu. Negi tiki pasakomis? Tikėk, jeigu manai, kad tai vyro darbas. Tikėk!
AŠ: Nesakau, Vidini, kad tikiu, bet kad dvasioje Didžiajai būti mindaugine yra geriau, negu  Pirkaitiene, manau, turėtum sutikti. O ar ji sugeba dvasioje būti iki Juodosios jūros, na, nežinau. Ir turbūt to niekas nežino. Tuomet ji išsiplėtusi, išsiklojusi ne tik baltų žemėse. Prie Juodosios jūros  baltai nebuvo nukeliavę. Tai tokie didžiuliai, mielasis, parametrai, kad o – cho –cho! Jokia scena net būdama Savęspi negali jų sutalpinti. O Didžioji buvo priėjusi ir prie Juodosios. Buvo. Bet, et, kam apie tai kalbėti.
VIDINIS: Kam kalbėti! Kam kalbėti! O kalbam. Kita vertus, man irgi atrodo, kad savimi gėrėtis Pirkaitienė negali. Alsuoja. Kvėpuoja. Gyvena, bet ir prisimena, kaip su ja buvo pasielgta -. įpūtė, įžiebė gyvybę ir užgesino. Net ne totorių ordos, ar šarvais kaustyti kryžeiviai. Va, kone kasdien lig poterėlius beriame iš 1918-jų metų Nepriklausomybės Akto: SKELMIA ATSTATANATI NEPRIKLAUSOMĄ, DEMOKRATINIAIS PAGRINDAIS SUTVARKYTĄ  LIETUVOS VALSTYBĘ SU SOSTINE VILNIUJE.  Betgi  valstybės be sienų nebūna. Kokia valstybę atstato Vasario 16-tosios akto signatarai? Tylu lyg pas Dievą danguje.

Vidinio kalbos mintys nebuvo svetimos, bet nemaniau, kad  jis taip ryžtingai ir kritiškai  nusiteikęs VASARIO 16-osios signatarų darbui. Niekuomet taip anksčiau nebuvę. Tai kas gi atsitiko? Kodėl taip greitai keičiasi samprata?
Nedrįsau  manyti, kad šitaip ji įtakojusi Didžioji. Dažniau  atrodydavo, kad jis nusiteikęs prieš  ją kritiškai, bet juk būna, kuomet būtent toks nusiteikimas kažką sujudina dvasioje, permeta dirgėsį į  smegenų žieves ir pabandai įsivaizduoti esančiu kito žmogaus pozicijoje. Vidinio sandara  buvo palanki tokiems vaizdiniams kurti, bet jis daugiau paisė, ką apie mums parūpusius dalykus mano kiti jo gerbiami autoritetai. O Didžiosios dvasinė savijauta jam vis tik, atrodo, rūpėjusi labiau negu man – jam rūpėjo surasti kuo daugiau argumentų ginčuose su ja ir atsitiko taip, kad jie ji geriau veikė, negu ginčai su Didžiąja. Vieną kartą, prisimenu, džiaugėsi, kad sutikęs įdomų ir protingą kunigą. Negalėjo prisiminti jo vardo, pavardės, tačiau kokias mintis anasis „protingas kunigas“ kalbėjęs apie  Didžiąją,  neužmiršo. O po kiek laiko, pamatęs praeinantį, pašoko lyg įgeltas ir šaukė vardu:
- Kunige Antanai! Kunige Antanai!
Kunigas sustojo ir savo ruožtu:
- O! Ką matau! Ponas Vidinis. Sveiki, sveiki..
- Atleiskit, kad tenka šaukti per tvorą. Kaip laukinukui. Žadėjau supažindinti su režisieriumi. Dabar galėčiau tą mielai padaryti.
- Dar ko! - nepiktai paprieštaravau. O po kelių minučių:
- Malonu, - tiesdamas ranką ir žiūrėdamas į akis, pasakė svečias.
-Kunige, - prabilo Vidinis, sukdamas kalbą jam rūpima linkme, - kaip ten parašyta, neatrodo, kad kas yra skaitęs. Va sakėte, kad Didžiąją žinojote anksčiau, negu bet kuris iš signatarų.
-Negi taip sakiau? - nuoširdžiai nustebo svečias: - Gal norėjau pasakyti, kad anksčiau už juos žinau, kad ji - Didžioji ir visą laiką noriu, kad tokia išliktų. Ir ne tik aš. Mano parapijonys taip pat. Troškimas žmonėms gero skatino kalbėti, kad Didžiąją reikia išlaisvinti, prikelti, atgaivinti, aprengti ją kūnu.
- Aprengti kūnu?
- O  kodėl – ne? Kalbu apie tuos laikus, kai Grigaliaus kalendorius rodė 1863 metus. Norėtųsi, žinoma, kad išsilaisvinimo procesai būtų trumpesni,  ne tokie skaudūs, bet taip neatsitinka. Ir dabar, deja. Didžiąją galime pamatyti tik Savęspi. Girdėjau, beje, kad ruošiatės atgal. Dieve, kaip norėčiau kartu su jumis. Bet ne į  Šklėrius, ne. Ir net  ne į savo gimtinę, o labiausiai į  Paberžę. Dievas ten leido  man pabūti ir už tai amžinoji jam garbė.
- Jus tuo džiaugiatės? - dabar  nustebo Vidinis.
Tik dabar pradėjau suvokti, kad turime įdomų, garbinga svečia kuri kaip sakoma- pats Dievas  siunčia. Tačiau nepaisant to, kad  Vidinis ji vadino kunigu, tačiau kunigo portretas jam netiko. Žemaitiškai tvirtai pastatytas ant kojų, dar  jaunas vyras, nenorintis  skaičiuoti savo metų, labiau  panašėjo į žygių žmogų- „šiandiena  čia, o ryt  jau ten“. Prie jo būdamas ir pats stengiesi pasitemti, išsilaisvinti iš savo varžtų ir supranti, kad išeiti į didesnę laisvę tegali tik pasikliaudamas  savo jėgomis ir  jų nesigailėti.
- Būsite kunige, turtingas.  Tik  dabar supratau, kas esate. Lietuva dėkinga  jums..
- Pirkaitienė? O, jeigu galima, norėčiau, ponai, prisėsti. Galgi mano patirtis geriau padės suprasti ją. Ji tokių pastangų tikrai nusipelnė..