Cinamonas pasaldina rytą

Truputis cinamono pasaldina rytą,
Roterdamo pakraščio smuklėje.
Bokalų šukėse vis teaidi vyrų balsai
ir jūroje skendusių ponų.
Gabrieliui jau nusibodo vaikyt vėles iš laivų,
kuriuose jie šventė pašventę likimą.
Su kiekvienu dūžiu širdis lipo atbula,
stiklai mėtėsi šaškėmis
ir švyturio bokštas prarasdavo sąvajį tu.
Kiek neatitikimų, tiek moterų krito keliais
valydamos kruviną purvą ledinių grynuolių.
Išplaukę rašteliai paklysdavo -
paklysdavo ir sielos, nes jūros pakeist neįmanoma.
O moterys, moterys kaip plunksnos nuo putpelių,
nukritusios vėlei nekyla.
Žinau, oi žinau, kad norisi saldžiai,
bet siandien pabūk be cinamono.