Rytinis skambutis

Ankstyvas rytas. Mane pažadina iki gyvo kaulo nusibodusi mobilaus telefono melodija. Ir vėl, kaip visada, skambina tas pats užslaptintas numeris. Atsiliepiu:
- Klausau... - sakau užkimusiu, dar nespėtu pralavinti balsu, nesitikėdama jokio atsakymo, nes paslaptingasis skambinantysis niekada nekalba.
- Labas rytas, katinėli - netikėtai pasigirsta vyriškio balsas telefono ragelyje. - Kaip išmiegojai?
- Ačiū, gerai. O kas klausia?
- Nesvarbu.
- Kas tu? Kodėl man visada skambini tokiu laiku ir nesikalbi? A? - imu širsti aš.
Iššoku iš lovos ir blaškydamasi po kambarį sušunku į ragelį:
- Nejaugi man negalima kaip normaliam žmogui išsimiegoti???
- Nesikarščiuok, zuikeli. Tiesiog iki šiol man būdavo malonu išgirsti tavo balsą. Man to užtekdavo...
-Ką?!...
- O dabar noriu, kad ir tu mane girdėtum. Beje, šįryt tu gražiai atrodai. Tavo palaidos valiūkiškos garbanėlės rytais mane labiausiai žavi. Ir toji geltonais drugeliais nusėta pižama...
Staiga pasijuntu nejaukiai. Suvokiu, jog nuolat buvau ir dabar esu stebima nepažįstamojo. Metu ragelį. Užleidžiu žaliuzes ir greit apsirengiu. Išeinu į darbą per petį vis žvalgydamasi, ar niekas neseka iš paskos...
* * *
Ankstyvas rytas. Mane vėl pažadina telefono skambutis, o aš automatiškai paspaudžiu mygtuką „atsiliepti“. Vėl išgirstu:
- Labas rytas, katinėli...
- Labas rytas, zuikeli... – atsakau pašaipiu, netgi cinišku balsu.
Mano pašnekovas, matyt, suglumsta nuo netikėtai „meilaus“ pasisveikinimo ir atmeta skambutį.
Aš triumfuoju. Esu be galo laiminga, nes intuityviai jaučiu, kad mano rytinis draugas manęs išsigando!
* * *
Vėlyvas rytas.
Pabundu niekieno nežadinama...