Šikšnosparnio uošvio mirtis

Šikšnosparnio uošvio mirtis
(Šikšnosparnis kapoja mėsą. Šalia stovi gaidys ir šuo)

Šikšnosparnis.
Mano tėvas buvo stiprus šikšnosparnis. sparnu jis nukirsdavo penkiems uodams galvas, o riksmu… sukeldavo audrą visų gražuolių širdyse. Mano uošvis buvo puikus šikšnosparnis… Kai su manim kalbėdavo, jis padėdavo man ant peties ranką, ir jausdavau kaip pulsuoja jo didelė ir kilni širdis… mano uošvis…
Šuo.
Tavo uošvis nieko nemylėjo!
Šikšnosparnis
O! Jeigu! … Tu nekvailas, šuo, bet šikšnosparnis lieka šikšnosparniu. Ir mano uošvis.
Šuo.
Tavo uošvis buvo blogas.
Šikšnosparnis.
Ne, jis nenorėjo sudaužyti to, kas yra šventa.
Šuo.
Jis buvo bailys.
Gaidys.
Prašau paskubėti – aš laukiu.
Šikšnosparnis.
Tu nekvailas šuo. Bet tai buvo pasityčiojimas iš gyvenimo. Jis valgė, miegojo. Jį supo būtybės, kurios suprato tik savo gyvenimą ir iš kitų būtybių gyvenimo laukė tik geros partijos arba dar tuštesnio malonumo. Argi nebuvo paguoda bent tas jaudinantis ryšys?
Šuo.
Tavo uošvis buvo bailys, ir jį reikėjo nušauti.
Šikšnosparnis.
Ne.
Šuo.
Jį reikėjo nudėti.
Šikšnosparnis.
Ne.
Gaidys.
Atsiprašau, bet… aš laukiu mėsos.
Šuo.
Jis buvo silpnas kaip grybas.
Šikšnosparnis.
Mano uošvis mylėjo gyvenimą.
Šuo.
Kaip smirdi pašvinkusi mėsa.
Šikšnosparnis.
Tu nežinai, koks jis buvo geras! Tu nieko nežinai! Kvailas tu, šunie!
Šuo.
Tavo uošvis buvo bailys.
Šikšnosparnis.
Bet jis buvo geras, geras! Jis mylėjo šikšnosparnius! Jis mylėjo…!
Šuo.
Tavo uošvis buvo bailys.
Šikšnosparnis.
Bet jis mirė! Mirė kvailas tu, šunie!
Šuo.
Atkirsk Gaidžiui pašvinkusios mėsos. Tavo uošvis buvo bailys, bet mirė gražiai.
Šikšnosparnis.
Tu nežinai, pašvinkęs tu, šunie…

Gaidys.
Prašau atkirskite man mėsos.
Šuo.
Mėsos nebus. Mirė šikšnosparnio uošvis.
Gaidys.
Bet…
Šuo.
Ne.
Gaidys.
Tai… ne…Labanaktis. (Išeina)
Šikšnosparnis.
Šiandien buvo sunki diena.
Šuo.
Šiandien mirė bailys, šikšnosparnio uošvis.