Po švenčių šurmulio (juodraštis)

Kokia blizgučių, skambalėlių, vainikų, žirafų, dramblių, Kalėdų senių ir kitų kičinių niekučių jūra tose marketais (lietuviškai – turgūs) vadinamose parduotuvėse, kurios tarsi kokia stebuklinga banga atvilnijo gruodžio pradžioje ir nuvilnijo į nežinią – buvo išpirkta arba liko gulėti ir laukti kitų švenčių šurmulio. Kas žinos ar nuspės tų neišpirktųjų likimą?! Visi užmirš tą puošnų Kalėdų blizgesį iki kitų švenčių.

Niekada nesižavėjau jokiais pigiais blizgučiais. Visada praeinu pro visą tą blizgančią tuštybę, nes ji tikrai nepapuoš ir nesušildys mano namų. Nepapuoš tuo šaltumu, nejaukumu ir kažkokiu nenusakomu svetimumu, kuris nemielas širdžiai. Tie blizgučiai neturi namų jaukumo dvasios, kurios iš tikrųjų dirbtinai neįpūsi, kad ir kaip besistengtum.

Kokios buvo gražios ir jaukios tos iš šiaudų suvertos žvaigždutės, sodai, karamelės sulipusiais popierėliais, raudonšoniai obuoliai, kabinami ant vaikystės Kalėdų eglutės! Ir šventė tada dar būdavo šviesi ir laukiama, nenublėsusi ir nenuvalkiota tose tuštybės mugėse, nepragerta aikštėse ir nesubyrėjusi į šampano butelių duženas. Atmintyje dar plevena į metalinius liktorėlius įstatytos Kalėdų žvakelės ir tas ryto laukimas, kai su jauduliu slidinėdavai žiemos nušarmotu keliu į Kalėdų priešaušrio Mišias. Seniai viso to nebėra ir nebegrįš.

Argi iš tikrųjų viso to neįmanoma sugrąžinti? Nors iš dalies? Kur mūsų meistrai meistreliai, išmoningai drožinėjantys angeliukus, Kalėdų Senelius, iš molio lipdantys vaikiškas švilpynes, skambalėlius, pinantys sodus, piešiantys atvirukus, tapantys paveikslėlius, karpantys išmoningas ornamentuotas snaiges, gaminantys eglutės žaisliukus, kurių nebūtų gėda pakabinti ant Kalėdų eglutės net pačioje Lietuvos širdyje? Kur lietuviškų Kūčių patiekalų gamintojai, pyragų, riesčių, saldumynų kepėjai? Kur tos darbščiosios rankos išnyko? O gal buvo nustumtos, išvarytos iš tų švara švytinčių stiklo ir metalo turgų?! Gal jos nevertos to švaros spindesio? Gal mūsų žmonių darbai prastesni už tuos griozdiškus dramblius, žirafas ir kitokį svetimą blizgesį, iš kurio sklinda atstumiantis šaltumas ir svetimumas? Ar taip jau nieko savo šilto, jaukaus, artimo lietuvio sielai ir nebeturime?!

Be abejo, kad turime. Niekas neišnyko. Tautos dvasia dar plevena už tų stiklinių sienų marketų, kurie, keista, bet pavirtę į muziejus. Taip taip, nesistebėkite! Į juos mokytojai veža vaikus. Ne į tikruosius teatrus, muziejus, bet į akropolius.
Ko ten galima pasižiūrėti? Maisto produktų? Avalynės? Įvairių drabužių? Reklamos? Vaikų žaislų? Kitokių buities ir būtiniausių dalykų? Ar tai muziejinės vertybės? Lyg ir niekada iki šiol visi tie dalykai vertybėmis nebuvo. Juolab muziejinėmis. Ar kasdienės reikmės prekės gali būti prilygintos muziejinėms vertybėms? Labai keista, kad taip iš esmės pasikeitė požiūris į daiktus, dirbtinai verčiant mus būti tik masiniais vartotojais, o ne kūrėjais. Dar keisčiau kad tokias ekskursijas vaikams organizuoja tautos šviesuliais vadinami žmonės – mokytojai, kurie turėtų padėti išlaikyti tautos dvasią, skatinti vaikų kūrybiškumą, padėti susigaudyti kičo perpildytame pasaulyje atsirinkti tikrai vertingus dalykus.

Šiek tiek nuklydau nuo temos. Tad sugrįžtu ir klausiu, ar taip sunku organizuoti Kalėdinę mugę, kur širdis atsigautų, kur bendrautume vieni su kitais, liestume rankomis ir piktume tuos žavius lietuviškų rankų sušildytus rankdarbėlius prieš tokią didelę ir visiems brangią metinę šventę – Kalėdas? Kodėl neleidžiame šiek tiek užsidirbti saviems meistrams meistreliams, amatininkams? Kodėl visoks blizgantis kičinis „menas“ vežamas iš toliausių kraštų ar traukiamas iš apdulkėjusių sandėlių užuot juos masiškai supirkus iš savųjų išmoningų amatininkų, kurių ir amatininkais nelabai norisi vadinti? Kodėl? Ar taip norima užmigdyti mūsų išmonę, prigimtinį kūrybiškumą, sumenkinti kūrybingų meistrelių darbų vertę?

Atsitieskime ir atsigaukime prieš kitas metines šventes! Kad ir Velykas. Pagaliau atsitieskime! Esame tikrai kūrybingi ir išmoningi, lakios vaizduotės ir kiekvienas savitas, nepakartojamas kūrėjas. O ir visokiausių draugijų, susivienijimų ir susibūrimų turime. Ne dvasios ubagai esame. Manau, kad ir tuose marketuose yra gerų organizatorių ir protingų žmonių, suvokiančių, kad ne vien atvežtiniai blizgučiai turėtų sudaryti kalėdinių prekių asortimentą, kad turime ir savų tos rūšies prekių. Sukruskime, kad mums metuose liktų ne tik vienintelė šurmulinga Kaziuko mugė.