Rašyk
Eilės (78095)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Kai mane užsipuolė internautai su priekaištais, kad blogai vairuoju, kad visai nemoku vairuoti, kad turiu kelyje gerbti žmogų, supratau, kad mano rašinio, kuris buvo publikuotas bernardinai. lt apie girtą dviratininką, atsitrenkusį į mano automobilį, jie arba neskaitė, arba nelabai suvokė, ką skaitė. Neįtikėtina, kad pašalinis žmogus gali žinoti, kas iš tikrųjų atsitiko, nebuvęs nei įvykio vietoje, nei tuo metu sėdėjęs už vairo. Taip pat galvoje netilpo mintis, kodėl ginamas girtas šlitinėjantis dviratininkas, kuris yra kaltas staiga neleistinoje vietoje išlindęs slidžiame kelyje lietingą dieną prieš slystantį stabdomą automobilį, kuriam aplamdė kapotą, išdaužė priekinį stiklą ir paliko dažų žymes ant bamperio ir dėl to policijos buvo nubaustas pinigine bauda. Taigi nusprendžiau, kad pirmiausia daugeliui aiškiai trūksta atsakomybės jausmo už savo žodžius ir pasisakymus internete.

Gerai, kad nebebuvo greičio ir automobilis tik slydo. Policininkas pamatavo tą slydimo vėžę, ir jos ilgis visai nemenkas – aštuoniasdešimt metrų!.. Įsivaizduokime, kas galėjo atsitikti, jei slystantį automobilį pagal komentatorių patarimą būčiau sukusi į kurią nors pusę: kairę ar dešinę ir automobiliui tapus sukučiu iš dviratininko būtų likusi tik šlapia dėmė. Taip pat ir iš manęs. O kokiu būdu atspėti, į kurią pusę turėjau sukti, kai prisigėręs per kelią eina tai stabtelėdamas, tai vėl šlitinėdamas į priekį?! Kas galėtų patarti? Ar atsiras tokių drąsuolių didvyrių?! Su atsakomybės jausmu...

Lengviausia pasislėpus už slapyvardžio kaltinti nebūtais dalykais, drėbteli purvo, lieti pagiežą ir priekaištus, mokyti, kaip elgtis... nebuvus ir nemačius tos lemtingos akimirkos. Be jokios atsakomybės nepažįstamąjį išdergti lengviausia. Argi kokia naujiena? Visas internetas toks! O problema liko, nes vėl keliuose niekas už nieką neatsakingas. Avarijos dėl greičio kaip vyko taip ir vyksta. Dėl to, kad už vairo sėdi nepralenkiami didvyriai, šalikelėse dažnai pėsti arba su dviračiais stovi bei šlitinėja irgi prisigėrę didvyriai, kuriems jūra tik iki kelių… Vis dar kaip sovietmečiu jie didžiuojasi galį daug išgerti.

Apie tą dviračio baimę buvau beužmirštanti, jeigu ne vienas tamsus miglotas vakaras, kai kelyje menkai kas matyti. Taigi važiuodama iš sostinės į gimtąjį kaimą, pravažiuoju miestelį ir lieku tamsiuose laukuose. Įtempusi žvilgsnį judu į priekį. Staiga vos įžvelgiu šiek tiek bliksinčią liepsnelę ir daugiau nieko… Įjungiu ilgąsias šviesas, o paskui vėl grįžtu prie trumpųjų – matomumas siaubingas. Privažiavusi arčiau, matau: kelio viduriu važiuoja dviratis. Ant jo – kaimyno siluetas. Dėl atsargumo paspaudžiu signalą, bet jis nė nesiruošia trauktis į šoną. Išvažiuoju į priešingą kelio juostą ir, apvažiavusi dviratininką, lengviau atsidūstu.

Staiga mane apakina iš priekio atvažiuojanti mašina. Net krūpteliu iš nuostabos – iš kur ji atsirado ir kas dabar bus tam kelio viduriu važiuojančiam mano kaimynui. Spusteliu trumpąsias šviesas ir, kol prasilenksiu, judu į priekį tik nuojauta. Visada taip, kai iš priekio atvažiuojantis susilygina su manimi. Ryškoka šviesa šiek tiek trikdo regėjimą – reikia būti labai atsargiai ir budriai, nė milimetro nekryptelėti vairo.

Važiuoju tolyn ir galvoju, kodėl žmonės taip savęs nesaugo, net į signalą nekreipia dėmesio. O tamsu. Dviratininkai net neįsivaizduoja, kad tokioj tamsybėj vairuotojui visai nesimato, iš toliau net ir siluetas neišnyra. Gerai, kad nors ta švieselė ant dviračio mirksi ir gerai, kai mašinos greitis nedidelis. O jeigu lekia koks kaip akis išdegęs… Ir jeigu dar ant dviračio į šonus kreivojantis girtas?..

Kitą dieną prašau kaimynės, kad perspėtų. O ji atsikerta, kad kaimas viską žino, kaip jis vakarais važinėja į miestelį alaus nusipirkti. Ir kad nesisaugo, irgi žino. Mėgino kalbėtis, bet jis išdidžiai atrėžęs: „Man kelio viduriu važiuoti geriau… “. Na, nieko sau, galvoju, karalius mat, atsirado. Jam taip geriau. O gal kitiems blogai? O kai greitai lekiantys jo patamsyje nepamatys? Kaip tada? Jam taip geriau! Tik ar visada gali pasaugoti tokį, kuris nesisaugo pats? Va ir visa aritmetika: gal ir dar kur kam geriau ir dar, ir dar… Ir, matyt, daug tokių Lietuvėlėje. Pagal aritmetinę progresiją per dieną pasitaiko dešimtimis, kuriems taip geriau ir kurie nesisaugo… jeigu radijas praneša apie daugybę žuvusių ir sužeistų… Kaip tikram kare… Kas dieną… 

Su savo maža mašinėle judu iki šimto kilometrų per valandą greitkeliu, kol neslidu. Tie su prabangiais greitaeigiais toli mane palieka. Jie gal šimtu šešiasdešimt ar didesniu greičiu lekia, nes per kelias sekundes dingsta iš akiračio. Tie greitaeigiai lygiai tokiu pat greičiu važiuoja ir vingiuotais rajoniniais keliais, kurie toli gražu greitkeliui neprilygsta. Tik niekas jų nei baudžia, nei stabdo. Sustabdo dešimt kilometrų greitį viršijusius. Atpirkimo ožius.

Didvyriai, mat, ir vieni, ir kiti. Ir ant dviračio, ir mašinoje. Tokia kvaila prigimtis: greičiau lėksiu – greičiau nuvažiuosiu. Tik nuvažiuoja dažniausiai greičiau į nebūtį arba į ligoninę... Tada jau būna kalti ne patys, o kiti… Reikia rūpintis ekstrasensais, televizijos laidomis, žurnalistiniais tyrimais…

Važiuok lėtai, kad nepavėluotum, prisimenu tėvų patarimą. Tik kas iš to, kad laikysiuos taisyklių, atidžiai žiūrėsiu į kelią, apvažiuosiu kiekvieną dviratį. Jeigu nieko nepadarysiu aš, padarys man… Dviratis ar automobilis?! Vėl klausimas, kas, kada, kurį...

Nežinia, kas kada gali šauti į galvą girtam. O aš, deja, ne ekstrasensė, negaliu atspėti, ką pakele šlitinėjantis girtas – pėsčias, už vairo ar su dviračiu – sau galvoja. Be abejo, irgi didvyriai. Kaipgi kitaip. Juk geria už savo, kad ir už paskutinius, nes tą, ką jie geria, nuolat reklamuojama per televiziją. Reklama tvirtai įkala į galvą, ką gerti, kaip gerti tą „geriausią, ką turime“. Tik nepataria visai negerti ir girtam nešlitinėti.

Taip man besvarstant, sugrįžta atsakymas iš draudimo priežiūros tarnybos. Prie laiško prisegta miesto, kuriame atsitiko tas nelemtas eismo įvykis, policijos pažyma. Ir ką jūs sau manote… joje juodu ant balto parašyta, kad dviratį per kelią neleistinoje vietoje vedęsis vyriškis buvo negirtas... O jergutėliau! Kaip negirtas, nustebsite, jei policijoje prisipažino išgėręs didelį butelį alaus?!.

Kad parašu patvirtinta, jog buvo „negirtas“ būčiau ir nežinojusi, jeigu ne draudimo priežiūros tarnyba. Tik nesupratau, už ką tada jam policija paskyrė baudą, jei žmogus su dviračiu, pasak policijos pažymos, buvo… negirtas. Vėl didvyriai: policininkas ir girtuoklis dviratininkas. Ką gi, matyt, aš tokius kolekcionuoju. Apsistatysiu ne tik girtuokliais, bet ir nesąžiningais… kurie iš teisybės turėtų mus visus saugoti. Koks tai šiuo atveju garbingas sargas, spręskite patys.

Kai angelas sargas be jokios atsakomybės net parašu akivaizdų melą patvirtina, kas belieka girtam dviratininkui, kuris, pasirodo, mūsų giminių valstybėje su policininku susietas giminystės ryšiais. Paaiškėjo tas visai atsitiktinai.

Čia jau ne kolekcija, o tikra dviračių mafija: aš tau, tu man… Giminystės genai šaukia meluoti! Visai atsitiktinai sužinojau apie tą judviejų giminystę. Rankeles jaunam gražiam prisigėrusiam vyrui, visai nepanašiam į valkatą, nuplauti prireikė. Tuos nubrozdintus krumplius. Už kiek ir kokia kaina? Dievas teisėjas, jis ir atlygins. Po smerčio ir gal ne avižom…

Išvada: Savo beveik dešimtmečio vairavimo kolekcijoje turiu du už mašinos remontą man skolingus dviratininkus… Atsipirkusius tik policijos bauda ir pagarsėjusius rajoninėje spaudoje.

Sakysite, kodėl neparašiau pareiškimo, kad atlygintų nuostolius. Parašiau, bet iš vieno rajono vis dar laukiu atsakymo jau trečius metus. Kitam rajonui net nerašiau, nes įsitikinau, kad niekas nieko nedarys, kadangi tektų policijai paplušėti. O kam plušėti, jeigu galima ir neplušėti, nes lengviausia parašyti, kad nėra nusikaltimo sudėties ar dar kokią panašią standartinę frazę! Beje, nuostolį susigrąžinti man kainuotų brangiau: advokatas, teismo išlaidos, važinėjimai į teismą, laiko gaišinimas, neigiamos emocijos ir kt.

Didvyriškumo manija – ne liga? Niekas neįrodė. Gal koks nukrypimas nuo normos ar sovietmečio liekana? O gal tiesiog atsakomybės jausmo praradimas toje palaidoje baloje, kurią mes vadiname valstybe?! Ar ne laikas susimąstyti ir pajusti atsakomybę visiems, ne tik vairuotojams, dviratininkams bei pėstiesiems, bet ir kelius taisantiems iš ES fondų skirtų lėšų, kad būtinai reikia dviračių takelių užmiestyje, mažuose miesteliuose?! Už tuos pačius pinigus! Taigi būtina visapusiška esminė oranžinių dviračių revoliucija!

2007-02-13 08:56
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 15 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2007-02-21 10:28
Laukinė Piliakalnio Radasta
Keista, kad kuolintojams dar ir lygiai suteikiami. Ar už kuolinimą?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-02-13 23:18
Budintis
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-02-13 20:09
Mari Poisson
Man išties labai patiko. Dėl aistros. Nepaptastai aistringas tekstas. Kartais galvoju apie žmones, kad jie tarsi be ugnelės. Viskas jiems vis tiek. Į viską nusispjaut. Net į savo gyvybę. Todėl aistros fontanas mane žavi. Aistra gyventi - deginanti aistra. Ji sukelia įtampą. Bet tai, ko gero, ir svarbiausia kai rašai. Man pačiai labai sunku pagauti save tuomet, kai esu aistringa, kai tiesiog žaižaruoju. Kažkaip tada  nerašau... Laukiu, kol atvėsiu;)) Todėl man labai patinka kitų aistringi pasisakymai;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-02-13 09:25
ATIA
„Man kelio viduriu važiuoti geriau… “ - nu tu pagalvok kokia anų „protinga“ logika, tų pijokų... Kelio baisai juk anie gryni. Teko regėti irgi. 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-02-13 09:11
Alicija_
Puikiai sugretinta. Labiausiai patiko: "Lengviausia pasislėpus už slapyvardžio kaltinti nebūtais dalykais, drėbteli purvo, lieti pagiežą ir priekaištus, mokyti, kaip elgtis..."

...ypač mokyti kaip reikia kurti (Lyg patys dievais būtų)
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą