ramuma

Tyli naktis. Išdykęs lietus barbena į palangę. Kvepia lietumi. Myliu šį kvapą, myliu nakties tylą ir ramybę, myliu jos gaivą, ir paslaptingumą.
Ramybė, nuostabus ramybės jausmas užvaldė mano širdį. Man taip ramu ir gera, o gal tai tiesiog laimė. Taip, aš laimingas, nes turiu tave. Aš turiu tave. Na visai nesvarbu, kad ne dabar, ne čia, ne šiuo metu, na ir iš viso ne šitoj erdvėj, už tūkstančių pasaulių, už begalės dangaus skliautų, nesibaigiančių sapnų pasauly, bet aš turiu tave. Aš turiu tave ir aš tvirtai žinau, kad mes busime kartu, nesvarbu kaip, kur, kada, bet mes busime kartu. Ne mes nebusime, mes jau esame kartu. Tas žinojimas tai didžiausia palaima.
Man taip ramu ir gera, kad net norisi mirti, norisi niekad nebegrįžti iš sapnų pasaulio, nes bijau vėl pajusti nepakeliamą skausmą. Baimė išnyksta, lieka tik ramuma. Palinkiu tau ramios nakties ir viliuosi išvysti tave sapnuose.
Man taip ramu ir gera, kad turiu tave, mano nepasiekiama svajone...