Bijok dviračio (juodraštis)

Atsitik tu man taip, kad į mašiną įvažiuotų dviratis. Ir ką tu jam, jei dviratininkas girtas. Be to, už nieką neatsakingas. Iš karto pasakė: tu iš manęs nieko negausi – esu bedarbis. Papūsk tu jam į uodegą. Kaip išpešti nors pusę padaryto nuostolio, kad atlygintų? Nėra tokių įstatymų mūsų krašte šitam išskirtinai privilegijuotam luomui – dviratininkams, kuriuos oranžine akcija išaukštino sostinės meras. Oranžinis dviratis buvo tik priežastis duoti laisvę girtuokliams, nes jie laisvi pasijunta tik girti. Laisvi ir už nieką neatsakingi, net ir už save, ir savo dviratį. Ką jau ten kieno nors mašina, kai svarbiau dviratis.

O buvo taip. Išvažiavau pirmąją savo kasmetinių atostogų dieną į tolimą rajoną pas draugę. Kelias žinomas: kalnelis, pakalnė, vienas po kito miesteliai, posūkis, vingis, geležinkelio pervaža, vėl vingis, senų liepų alėja, didesnis rajono centras ir kelio pabaiga – viešnagė, privažiavus dar vieną miestą. Lietus pila kaip iš kibiro, valytuvai vos spėja į šalis nuo priekinio stiklo žarstyti vandenį. Mano maža mašinėlė netraukia daugiau kaip aštuoniasdešimt. Gal dėl to, kad lyja. Ir gerai, nėra kur skubėti.
Sėdžiu įsikibusi į vairą ir žvalgausi į šalis. Žinau, kad mūsų krašte reikia važiuojant stebėti, ne kaip pats važiuoji, o žiūrėti, kaip važiuoja kiti. Ypač mieste, kai nežinia iš kur atsiradusi mašina staiga čiuožtels prieš tave ir nemandagiai užkiš savo storą užpakalį. Taigi stebiu aplinką.
Pakelės degalinėje prisipilu benzino ir patraukiu toliau tikėdamasi, kad su pilnu baku mašina judės greičiau. O jai nė motais. Lyg užsispyrusi ji vis tiek netraukia daugiau kaip aštuoniasdešimt kilometrų per valandą.
Artėju prie rajono centro. Sumažinu greitį iki šešiasdešimties ir judu centro link, kur, žinau, suksiu į kairę. Žiūriu – dešinėje kelio pusėje stovi žmogus su dviračiu ir siūbuoja į šalis.
„Neduok Dieve, – galvoju. – Kad tik ramiai išstovėtų“.
Tik kur tau stovės jis ramiai, jeigu siūruoja kaip vėjo perpučiamas liaunas medelis. Staiga matau – pradėjo eiti per kelią: paeina – sustoja, paeina – sustoja. Paspaudžiu stabdžio pedalą ir mašina ima slysti. Liko tik keliasdešimt metrų. Jaučiu, kad susidūrimo neišvengsiu, nes mašina nestoja, toliau slysta išlytu keliu. Liko keli metrai. Pajuntu smūgį, terkštelėjimą: priekinis stiklas suskyla į daugybę mažų kvadratėlių. Širdis, rodos, iššoks iš krūtinės. Ropščiuosi iš mašinos ir matau savo auką, sėdinčią šalikelėje su nubrozdintais krumpliais. Dviratis guli ant kelio sulankstytu užpakaliniu ratu. Stoviu perbalusi ant kelio ir matau, kaip dideliu greičiu atlekia greitoji, kaip iš po žemių išdygsta policijos mašina. Lyg būtų iš anksto tartasi. Moteris baltu chalatu pripuola prie nukentėjusio, kuris liežuvio neapverčia.
„Myli mūsų medikai girtuoklius, – gundo kvaila mintis. – Gal dėl to, kad savas, iš to paties miesto. “
Iš kažkur išdygsta pagyvenusi moterėlė ir kudakuojančiu balsu ima mane auklėti:
– Kodėl nepasukai į šoną? Žmogaus vos neužmušei, dviratį sulankstei.
„Nesiginčysiu su ta višta, – galvoju. – Nė karto nebuvusi vairuotojo kailyje, ar supras, ką reiškia per kelią šlitinėjantis girtas? Reikėtų būti ekstrasense ir mėginti atspėti, eis jis ar sustos. “
Taip mintyse svarstant, atstrikčiojo jauna policininkė ir iš visų pusių nufotografavo mano mašiną. Rūpinasi, mat. Vieną kartą jau irgi fotografavo, o gavau špygą: neprisiprašiau, kad nuostolius per teismą išieškotų irgi iš girtuoklio, sumaniusio eiti per kelią man privažiavus prie pat jo. Bet tai buvo prieš dvejus metus. Irgi girtas didvyris per kelią sumanė važiuoti ir mašinos ratų išvengti. Matyt, tos oranžinės dviračių revoliucijos auklėtiniai abu, ne taip supratę, kaip iš tikrųjų reikia elgtis su dviračiu, kaip su juo elgiasi civilizuoti Vakarų gyventojai.
Neseniai skaičiau, kad tie civilizuotieji atsirakina mieste dviračius ir važiuoja kiek reikia, paskui vėl pastato tam tikslui įrengtose aikštelėse. Be abejo, kad ne girti ir ne pas mus, o Čekijoje. Oranžiniais dviračiais pagarsėjęs meras, matyt, irgi ne iki galo perskaitė, kaip tai daroma kultūringose šalyse ir paleido į laisvę oranžinę formą neįsigilinęs į oranžinį turinį. Gal kaip ir aš nėra mėgėjas skaityti instrukcijas. Užjaučiu aš jį, nes turiu tokią pat bėdą: nemėgstu instrukcijų nors verk. Ir teks verkti, nes dar niekas neparašė tokios  instrukcijos, kaip eiti per kelią išgėrusiam didelį butelį alaus, vedantis dviratį. Kitam alus būtų nė motais, o manąjį dienos herojų staigus truktelėjimas, matyt, visiškai suėmė, kad nejuto: eina per kelią ar stovi šalikelėje. Policininko apklausiamas aiškino, kad jis vargšas stovėjo, o aš jį partrenkiau. Na, jei jis stovėjo viduryje kelio, kuo aš kalta. Beje, likau kalčiausia, nes negavau nieko, tik likau su aplamdyta mašina, kurios remontas kainavo beveik tūkstantį. O draudimo kompanija su ja prižiūrinčia komisija raštu patvirtino, kad mano nuostolis priklauso tik man, nes dviratis nedrausta transporto priemonė, todėl už mano mašinos aplamdymą neatsakingas. Tiksliau, neatsakingas dviratininkas. Tam girtuokliui tai lyg kokia premija ar paskatinimas gerti toliau iš pat ankstaus ryto ir toliau lamdyti mašinas.

Dabar aš iš tolo bijau dviračio. O jei tiksliau, dviratininko, nes nežinia, ką jis gali sugalvoti. Į visas puses kreivojantį dviratininką pamačius, ima drebėti rankos ir kojos. Iš tolo duodu signalą, o jie lyg tyčia nė per milimetrą nesitraukia į šoną, kur jiems ir priklausytų važiuoti. Anądien visai vienas kelio nedavė: važiavo pačiu kelio viduriu kaip koks prabangus automobilis. Gal pasiskaitė apie dviračio teises, kurios Vakaruose visai kitokios – civilizuotos. Ten ir dviratininko girto nesutiksi savam kely: vakare po darbo visi ilsisi, prieš tai namo parvažiavę specialiai įrengtais dviračių takeliais.

Ir nė vienu atveju mūsų krašte nepadės jokia oranžinė dviračių revoliucija. Ne tas kraštas tokiai revoliucijai įvykti iki galo. Kraštas tiesiog dar nepribrendęs, aluje nuskendęs ir tempiantis į alaus liūną girtuoklius dviratininkus, kuriems suteiktos visos plačiausios teisės būti partrenktiems automobilio. O dabar – reklama! Apie dviratį, kaip lygiavertę automobiliui transporto priemonę. Kažkur girdėta toji reklama ir visoje šalyje neteisingai išplatinta. Ar kam svarbu, kad nuolat žūsta girti dviratininkai?!
Važiuokit drąsiai dviračiu ir jokiu būdu nesisaugokit, tegul jus saugo vairuotojai net ir tada, kai nebeįmanoma jūsų nepartrenkti! Skelbiu akciją: gailėkit girto dviratininko! O aš, sėdėdama už vairo, toliau bijosiu dviračio… Kas gi man belieka…