girkšt... girkšt

Nutūpęs vėtrunge
pavargusia nuo amžino svaigimo
aplink savo ašį

surūdijusia ir girgždančia
simfonija pasveikinsiu
kas rytmetį

skraiste pamosiu
tau ir vėjui
kauliniais pirštais

kuris išpaišo
nezgrabiai
raudoniu jauną veidą

                girkšt
                       
                        girkšt

jau savo sanariuos

jaučiu pavydą

                          ech

vėjau
atverk man skrydį
palikdamas ant kraigo
tik seno kalvio kaltą  strėlę
                                surūdijusią


                  girkšt

                            girkšt