Užrašai kitaip (15)

15. Dvasioje išliko būti Didžiąja..
     
Garbinga buvo jausti, kad Šv. Kazimieras neskuba atsisveikinti ir palikti mus Savęspi, tačiau nebuvo paslaptingas ir neslėpė, kad užtrunka dėl kitų, svarbesnių priežasčių. Galėjome su Vidiniu manyti taip ar anaip, bet abu buvome kantrūs ir tuo neužsiiminėjome, nes žinojome, kad spėlionės nesunkiai žmones nudangina į painius brūzgynus, iš kur paskui net sugrįžti atgal nelengva. Pagaliau, argi paisysi, kas čia atėjusiems rūpi - ačiū jam, Kazimierui, kad paviešėjo, kad dar vis neužsimeta ant pečių balto apsiausto ir pasilieka viešnagėti. Tačiau pajautęs, kad Pirkaitienė kažkur atitolo, kad mūsų neišgirs, Kazimieras:
- Didžiausia bėda, kai priartėja jos gimtadienis. Nežinai nė ką daryti. Gerai, kad šiemetinis ne jubiliejinis, bet vis tiek pasveikinti reikia. Laukiu pono Klimo. Gal ką geresnio sugalvosime.
- Ačiū, sulaukėte. Ponas Klimas jau čia, - atsiliepė nežinia kaip atsiradęs jaunas inteligentiškos išvaizdos vyriškis. Atrodė, imlus aplinkos regėjimui ir žinioms, kitaip  sakant – smalsus, mėgstantis rūpestingai patirti, kas kur vyksta, kas kur yra ir kodėl? - Labas, vyrai, - pasakė ir prisipažino, kad, deja, ne ką gali padėti: - Mūsų Didžioji vis tik išlieka Didžiąja, nors ir tyli, kai jai į gimtadienį įkišame Vasario 16-ją. Aš, pavyzdžiui, irgi nesu tikras, ar apsivers liežuvis, kai reikės sakyti: sveikiname, Didžioji, jus su 89-tuoju gimtadieniu. Kas tinka Pirkaitienei, netinka Didžiajai. Jokios šventės nelieka.
Matyt, Klimas manė, kad tokia jo šnekta suprantama ne tik Kazimierui, bet ir mudviem su Vidiniu. Tačiau pirmą kartą išgirdau Didžiosios vardą ir net nemokėjau suvokti apie ką jis kalba. Nebent tik, kad abu jie  susirūpinę, kad Didžioji nebūtų įžeista.
- Išeitis viena – Didžiosios nevalia nepaniekinti Vasario 16-osios gimtadieniu, - buvo įsitikinęs Klimas,
- Protinga tavo mintis, žmogau, bet dar protingesnė būtų, jeigu ji mums  pasufleruotų, kaip ir ką reikia padaryti, kad sąžinėje nekristų sunkios nuoskaudos. Ne tik jai, bet ir mums, ją  sveikinantiems. - nelinksmai jautėsi Šv. Kazimieras.
- Esi jos globėjas. Tad ir pats pamankštink smegenis. Mažiau poteriauk ir rečiau giedok, - patarė jam Petras Klimas, kurį pažinau prisiminęs jo parašą po Lietuvos Nepriklausomybės Aktu. Nesijautė, kad jis labai paisė ir ar jam reikalinga buvo, kad jį pažintume. Atrodė, kaip anuomet, kai septintasis iš dvidešimties vyrų pasilenkė pasirašyti šį dokumentą. Lyg nebuvo nei kankintas vokiečių koncentracijos stovyklose ar sovietų alintas badu ir darbais Vorkutoje.
- Čia jūs? - netyčia išsprūdo klausimas..
- Turbūt aš, - nerūpestingai atsakė Nepriklausomybės Akto signataras. - Kuo galiu padėti? Bet  sakykite, kuris iš Jūsų Vidinis, o kuris...
-Bandau užsiimti režisūra, bet nieko doro. Vadinkite Pranuciu..
- Toks keistas vardas.
- Pranas mano vardas, bet esu dzūkas, todėl  dažniausiai Pranucis ir Pranucis.
- Smagu taip pagirti savo kraštą Savęspi. O Jūs, Vidini, irgi dzūkas?
- Irgi. Bet kuo užsiimu, gal net neklauskite. Kai čia esu, tai stengiuosi, kad kuo mažiau pašalinių  garsų įsilietų į Savęspi.
Petras Klimas pasitaisė nedidelius akinius, pasiieškojo pakaklėje kaklaraiščio, lyg pasitikrindamas ar neužmiršo jo užsirišti. 
- A-cha! Kaip suprantu, stengiesi, gerb. Vidini, Savęspi aklinai uždaryti nuo jį supančio pasaulio ir laimėti palankiausias sąlygas protui. Kažkur kažką apie tai esu girdėjęs. Ką gi, ačiū. Įdomu kaip tas  protas čia reiškiasi? - paklausė Petras Klimas. Ir  nelaukdamas atsakymo Kazimierui: - O aš ir  nežinojau, kad čia tokie svarbūs eksperimentai vyksta. Gal šie vyrai, Kazimierai, mums padėtų pasveikinti Didžiąja kitaip,  prasmingiau ir teisingiau.
- Nesivarginkite, mielieji, - pasigirdo ramus ir geras Pirkaitienės balsas: - Kazimierui jau sakiau, kad manęs sveikint nereikia. Ir bendrai, Savęspi pasaulyje su Vasario 16 d. man vietos nėra. Noriu sugrįžti. Noriu namo. Ten būsiu tuo, kuo dabar esu - Pirkaitienė ir tiek. O čia negaliu ilgiau sėdėti ant slenksčio, kažką mokyti ar būti  mokoma. Esu mušta, trypta, kapota, spardyta... Iškenčiau. Ir nemanau, kad iškenčiau todėl, jog esu Kazimiero globoje. Dėkui  jam. Bet ar atsimena, kad gal patį Kazimierą daugiau ir geriau globoju, negu jis mane. Nepyk. Kazimierai. Nebūtumei šventas, gal  galėčiau meluodama pagirti, bet tavo padėtis, arba kaip dabar sako, tavo statusas to daryti man neleidžia.
Slinkau nuo minties prie minties, tačiau jos buvo sunkios ir nebuvo laiko geriau apčiupinėti - regis, va tuojau suprasiu kur šuo pakastas, suvoksiu apie ką čia kalba,  bet tuo pat momentu apčiuopta mintis išslysdavo ir jos  vietoje apžvalgai įkrisdavo kita. Su Vidiniu jautėmės tiesiog išmušti iš pašnekesio – jis buvau aukščiau mūsų kompetencijos ir tegalėjome tik atsitraukę iš toliau žiūrėti, kaip dega laužas, kibirkščiuodamas į dangų žiežirbas. Bet vis dėlto nebuvome atitolę toliau, negu kalboje nepasiektume vienas kito. Jautėme, o gal net pradėjome suprasti, kad svarbiausiu  pašnekesio objektu tapo Pirkaitienė.
- Ot tau, žmogau, ir sėdinčioji ant slenksčio, - kumštelėjau pašonėn Vidiniui.
- Ji nori namo, režisieriau. Ji nori ten, kur mes norime, - atsakė ir klausė: - Ar tu manai, kad ir vėl reikės būti kartu?
- Bet drąsi. - vaizdavau nenugirdęs jo klausimo: - Net ir šventojo nebijo. Lyg abu nulipdyti iš vieno  molio.
- Bet negi ją vadina Didžiąja? Ar net Kunigaikštiene? - rūpėjo žinoti Vidiniui.
- O tu  paklausk jos ar Petrą Klimą.
- Buvo laiko ir progų, kai galėjome paklausti. Dabar jau vėlu. Esame netikėliai, - reziumavo Vidinis.
Gėda prisipažinti, kad nei protu, nei žinojimu nesugebėjau suvokti atrodytų paprasčiausio dalyko. Užteko atsiminti Didžiąją Lietuvos Kunigaikštystę ir tiesa tuomet- lyg ant  delno. Argi ne todėl jinai Didžioji arba detaliau- ar ne todėl Didžioji kunigaikštienė? Bet taip nebuvo. Protą ir žinojimą slėgė įkyrus nenoras net pagalvoti, kad tokia nedidukė, mažai kam pastebima Pirkaitienė, arba kitaip – ant slenksčio sėdinčioji,  pilna atminties ir ryžto neužsimiršti ir savo kantrybe ir atkaklumu gluminti pasaulį, neatsisakant to, kas jai priklauso. Net būdama Savęspi, kur atmosfera specialiai sukaupta  dvasios veiklai tobulinti, jos protas nepripažino egzistuojančios realybės – neįteigė supratimo, kad tai, kas buvo - dingsta. Praeitis įsidvasino energinėje atminties sankaupoje, o tai  reiškia, kad  išnykusi ankstesniu Didžiosios pavidalu, ji išliko ir keliasi kitokia būtimi. Ir ne jos kaltė, kad ją vadina Pirkaitiene ar ant slenksčio sėdinčiąja. Ji yra Didžioji, yra jos energijos užtaisas ir ji nenori būti, kokią ją žinom ir matom. Savęspi dvasios struktūroje, ji buvo pasiryžusi minėti Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės gimtadienį - apsigaubti tūkstančio metų skara ir pasidžiaugti, kad išliko, kad yra, kad gyva. Ir dvasioje ji skyrė mažus dalykus nuo didelių.
Dar prieš Šv. Kazimierą ji gyvenusi šimtus metų. O ką kalbėti apie 1918 metų Vasario 16 -ją? Tokia atmintis ją žudės, varė į dvasinę negalią  ir pasveikinimus priimdavo tik todėl, kad bent šitaip vizualiai liudytų ją esančią. Apsigaubdavo skara ir galėjai suvokti, koks nesvetimas, į kraują įsruvęs jai motinos jausmas - kai išleidžia savo vaikus, verkia, liūdi, širdin krenta sopulys, kai anieji pareina - džiaugsmo ašaromis vilgo akis. Bet ir po ašaras, ir pro džiaugsmą neužmiršta, kad ji Didžioji,  kad į šitas pirkias ateina iš Didžios kunigaikštystės ir tikras jos vardas Lietuva.
Iš tų, kas tuomet buvome Savęspi, geriausiai ją žinojo Šv. Kazimieras. Būdavo net ginčų, bet jie niekuomet nebuvo pikti.
- Neriesk nosies, Kazimierai, ir nesibranginki savo šventumu. - ir šį kartą neiškentė Didžioji: - Brunonas irgi šventas. Sutikęs paklausk, kas jam atsitiko prie mano namų.
- Kuo ne kuo, o tuo tikrai nesididžiuok, Didžioji..
- Nesididžiuoju, bet teisybės užmiršti neverta. Visuose istorijos vadovėliuose parašyta, kad, girdi „Šv. Brunonas, pagonių trenktas į galvą, su 18 saviškių iškeliavo į dangų“. Sutikęs paklausk. 
- Tuomet dar ne šventas. Dabar  gal nepavyktų trenkti į galvą.
- Nežinau,  Kazimierai, kaip dabar, bet man būtų smagiau, kad  sveikintume ne  vasario 16 d. o dviem dienom  anksčiau..
- Gerai, gerai, Didžioji. Man apie tai jau kalbėjai.
- Daug ką kalbu, bet ar klausote? Būtent vasario 14 d. šventasis Brunonas su 18 žmonių  palyda  nukeliavo į  dangų. Aš nesimėgauju tokia jo kelione, bet teisybė būtent tokia. Va, jau greit trūkstantis metų nuo jos. Jeigu ne tie pagonys, vargu ar Brunonas būtų tapęs šventuoju.
Jautėsi, kad Didžioji su Kazimieru šią temą apkulia ne pirmą kartą ir kad tokia atmintis jai reikalinga. Bent  jau reikalingesnė,  negu vasario 16-oji, kuri  kasmetiniais paminėjimais trikdė Didžiosios tūkstantmečio atmintį, tačiau ignoruoti juos, atsisakyti ji negali. Tai jos prisikėlimo diena, kuomet Dvasia vėl atgavo kūną ir nepaisant, kaip labai  jis sujauktas, menkas, bet vis dėlto kūnas, leidžiantis gyventi Žemės gyvenimą. Ir todėl verta priminti pasirodant -  štai kas iš  jos, Didžiosios, beliko. Tik mažytis lopinėlis. Liūdna, bet Dievo valia aukščiau ir su juo kaip su Brunonu nepasigalynėsi.
- Tai ką darom, ponai? – sujudo Kazimieras: - Be tavęs, Didžioji, mes  nieko padaryti negalime. 
- Klausyk, režisieriau, -staiga kreipėsi  Pirkaitienė į mane: - Kada žadate  perkelti sceną į Šklėrius?
- Tai  kad  ne ką  apie tai galiu  pasakyti,  Didžioji?
- Didžioji? - Nusišypsojo Pirkaitienė, atplukdydama savo šypsenos šviesą į širdį: - Pirmą kartą, režisieriau, iš tavo lupų toks  žodelis. Na, o Vidinis, manau, jo niekuomet  neištars. 
- Kodėl gi ne?
- Nereikia, Vidini. Taip geriau. Mes turėtume pasilikit nedidelėje nesantaikoje. Tai padeda  nenurimti, tiestis, įrodinėti savimi, kad galiu dar būti tuo, kuo noriu..
- Didžiąja?
- Ačiū, Vidini, kad taip manai, - padėkojo jam, o po jo - į visus: - Ar įmanoma, ponai, šią sceną iš  Savęspi perkelti į Šklėrius?
Nepasakė, kodėl  jos toks prašymas, tačiau jau nesunku buvo suvokti, kad čia, Savęspi, kur  atsiveria giliausi proto ir dvasios  šaltiniai, jai nesinorėjo būti Pirkaitiene ar sėdinčiąja ant slenksčio.  Šiame pasaulyje  ji Didžioji,  ir tik Didžioji. Užmiršk, kad esi tokia ir tai reikštų, kad prarandi save Didžiąją net dvasioje.
Užgulė tyla, uždusinusi net kvėpavimą.
- Ėgi, ar ne tu, Klimai, sakei, kad daug  giedu? - pirmasis  sugrįžo į kalbą Kazimieras. - Kaip negiedosi, signatare!. Ir ypatingai, jeigu giesmės skirtos Šv. Marijai. Neįsivaizduoju, kaip be jos paramos galėtume nugabenti sceną Šklėriuose. Ir Šv. Kazimieras užgiedojo savo mėgstamiausią:
Te man sielos neužvaldo
Išdidumas niekados -
Broliams meilę  jis atšaldo,
Jiems padaro daug skriaudos.