Ir supranti, kad vos pakyli…

Kaip skauda … akys visiškai sausos, jos „nebeturi“ ašarų... O gal aš jau nebeturiu jėgų jų pagaminti?.. Nuo tokių minčių skauda tik dar labiau... Pasiimti pincetą... ir išsitraukti meilės spyglius paliktus mylinčioje širdutėje aš nesugebu.... Jaučiu kokie lediniai mano pirštų galai, net ir jie atsisako manęs... eiliniai klausimai užplūsta galvos sritį, bet aš juk nežinau, po velnių, juk nežinau- ir rytoj, ir poryt, ir po metų nežinosiu į juos atsakymų!! Jaučiuosi priešingybė savęs šiuo metu, nes jaučiuosi silpnavalė.. Jei neturėčiau sukurtos ateities, tikslų, dar trupučio sveiko proto turbūt... bet kam galvoti kas būtų jei būtų.. juk man svarbi tik dabartis... Viena, antra tabletė, jos neveikia mano kūno... vienas, antras arbatos puodukas.... jie nė kiek neramina sielos..... ech..... siela.... palik mane bent trumpam, palik mano kūną tylai, tuštumai, vienumai, tamsai, palik mane bent trumpam! Aš suprantu, kad liūdesys laikinas, bet taip sunku, taip sunku, kad tuoj atsigulus ant kilimo nesugebėsiu nuo jo pakilti... Atrodo tik vakar gimiau, o šiandien jau mirštu..... mirštu iš lėto, psichologiškai... tas šaltis viduje.... tas abejingumas... apatija... juk tai savaiminė mirtis, kai nebeturi jausmų... Aš nužudžiau save, nors.... gal esu tik bendrininkė nežinomojo, nes aš tik leidau tam šalčiui į mane įsiskverbti ir nieko nedariau, tik laukiau.... Nebejaučiu- ar mano kūne dar yra tai kas neseniai taip meiliai spurdėjo? Ar užgeso? Ar kažkas užgesino?....
Kartais pavargstu tikėti, pavargstu laukti, pavargstu klausyti, matyti, suprasti, GYVENTI!!! Kartais norisi numirti ir tik širdį dėl kažko išsaugot.....
Man atrodo nutrūko siūlas, tas kuris laikė sparnus... Tas, su kurio pagalba aš buvau taip aukštai pakilusi... Kodėl nesugebu verkti? Juk tam nereikia kažkokių materealių dalykų, o tuo labiau nuo to niekas nenukentės.... bet negaliu... nerieda... „baigėsi“ ... Nors imk ir pasikark už to pačio siūlo, kuris laikė spranus.... kaip padėjo pakilti, padės ir nukristi.. o aš... aš nebijau skausmo.. dar geriau, kad sudužčiau į tūkstančius gabaliukų, nebeturėčiau, nei noro verkti, nei galimybės mąstyti... baigtųsi mano kelias.. Naktis jau.. kaip ir norėjau- tamsa, dalis mano noro kaip ir išsipyldė bet kad ir esant vienai nejaučiu tylumos, atrodo lyg girdėčiau spragsint lempą, lyg girdėčiau skausmą bėgiojantį manyje.... lyg pati tamsa, pati ta tyla man kažka kuždėtų.. man taip šalta... atrodo, kad ir akys būtų užšalusios, ir lūpos ir ... širdis... aš noriu išplėšti iš gyvenimo šiuos lapus.... ištrinti minutes, dienas..... patirtą skausmą, kad ir dėl jo tampame tvirtesniais... aš nenoriu mokėti jausti to jausmo, man jo nereikia.. visiškai nereikia.... kalbu pati netikėdama ką kalbu... kalbu kaip vaikas motinai... bet juk tas skausmas mane gniuždo... graužia, tyliai, mažais „tip-topais“ veda iš proto.. aš matau.. bet esu bejėgė.... mergaitė vidury erdvės, su nuleistom rankom.... aš pasiduodu tau! Tau, kuris taip nori mane pasisavinti... būsiu auka, būsiu vergė, būsiu daiktas ar nuosavybė, tik sumažink tas skausmo, liūdesio dozes.... juk nedaug prašau, nepanaikinti... o tik sumažinti!...
Žodžiai niekada nesugebės perteikti jausmų, bet aš stengiausi ir man truputį palengvėjo, o tai jau šis tas!.. O dabar, kaip norėčiau lopšinės... arba lengvo vėjo... kuris nuneštų mane nakčiai iš čia!...