Tau(kitoks dangus)

labas,
aš nesu didelė
aš tik mėgstu
didelius mandarinus
nukritusius nuo figmedžio
su įspaudais šonuose
„labas, aš esu menkas“
aš nemėgstu St. Valentine's day
tai per daug raudona
kodėl žmonės tuomet būna
laimingi?
nusiplauna savo kruvinas
rankas ir
eina
krenta
keliasi
eina
eina pas tave
per tavo dažų paletes
ir teptukų kolekciją
jie myli tavo nuogą kūną
kurio gale žybsi rimbo kirčių randai
lyg menas ant tavo
drobių
ginklo dėklas guli užpiltas
žemėmis tavo pistoletas
laižo tavo smilkinį
ir tik maži piramidės formos smilkalai
užgožia dvėselėnos
kvapą
žybsi lemputės tavo šono stoge
aš jas matau
jos tokios mažytės
aš myliu mažytes blyksinčias stiklinio
gaubto dalelytes
jos ramiai hipnotizuoja mano
ašaras jos nemėgsta būti skolinamos
man nepatinka kai maži
mandarinai mažesni už musę
prikimba prie didelio lango
jie jaučiasi neskanūs
jie atrodo neskanūs
jie tampa neskanūs
žievė kaip tavo rankos tokios
šiurkščios tapo švelnius
paveikslus
mano mityse
šoki tango ritmu didelėje salėje
ištapytoje debesimis
užsimerki
tau jų nereikia
tavo akys ir yra debesys


kovo 1-oji
tu pakilai, tau paskolino sparnus
ir truputį vėjo
visi tylėjo, o tu šypsojaisi
stikliniais
mėlyno marmuro
dantimis
kuriuose spindėjo saulė
klūpinti tavo rankose