egzistuoju...

Tyliai tiksi laikrodis… kažkodėl mano širdis netiksi taip kaip jis… kodėl, klausiu savęs… bet atsakymo kažkodėl nerandu. Gal todėl, kad aš viena..? Viena - liūdnas žodis. Kartais gerai pabūt vienai… su savimi… liūdesiu... Gal aš išprotėjau- bet tai turbūt gerai… Kas pasakė, kad protingi yra tie kurie viską mato tikrosiomis spalvomis…  Kartais gerai pažiūrėti pro rožinius.. kartais ir per juodus akinius… Saulės spinulys prasiveržė pro uždengtas užuolaidas… jau rytas, o gal diena…? Jau visą amžinybę čia sėdžiu… Viena, lūdna, vieniša… gal ir tai gerai… nežinau. Man nepatinka, kad galvoju tik apie save… norėčiau būti geras žmogus... bet jau nebegaliu tokia būti... Kas yra geras žmogus…? Norėčiau sužinoti… Gal geras tas kuris padeda kitiems ir sau...? O gal tas, kuris nesugeba sau padėti… bet nori būti geras…? Bet norėti, tai nereiškia būti…  Gal manes išvis nėra…  gal aš tik atspindys dižiuliame veidrodyje- pasaulyje… Gal  kada nors tapsiu netik atspindys… gal kas nors daugiau, svarbiau, geriau… Žinau- aš egzistuoju pasaylyje… bet mano tikrasis pasaulis yra tik manyje…  mano sieloje, širdyje, svajonėse… manyje… Aš- tikroji aš, egzistuoju tik savyje, tik sau… niekas manęs nemato… aš tik atspindys………