Animatoriaus kerštas

Šunelio inkšimą užgožė įsakmus močiutės balsas:

-        Eik valgyti blynų!

Įsliūkinau į virtuvę. Paėmiau gėlėtą lėkštę, įsidėjau penkis blynus, užpyliau juos raudonųjų serbentų uogiene, ir atsisėdau už stalo.

-        Kas yra? Ko toks markatnas? Nesergi? - kišdama prie kaktos taukuotą ranką paklausė močiutė.

-        Ne, ne... nesergu... – numykiau .

-        Tai kas? Blynai prasti?

-        Ne, močiute, viskas gerai... aš... aš truputį galvoju...

-        Galvoooju. - pamėgdžiodama nutęsė močiutė ir ėmėsi viryklės valymo darbų.

Pasisukau į langą. Pro išsiblaškiusius serbentų ir agrastų krūmus jo beveik nesimatė, bet pakankamai aiškiai girdėjosi tas keistas, nei perdėm graudus, nei perdėm prašantis inkštimas.

Pasigirdo smulkūs, bet valingi žingsneliai. Grįžo mama. Peržengusi slenkstį plačiai išsišiepė:

-        Nu, sveiki draugai! Ką čia darot? - pamačiusi ant stalo didžiulę lėkštę blynų. – Aaaa... . Močiutė vėl blynų prikepė. Jėzus Marija, tešlos kad pridrabstyta...

-        Tuoj tuoj, išvalysiu. - suburbuliavo močiutė.

-        Gerai, gerai, gali nevalyt, vis tiek man paskui viską iš naujo reiks perdaryt.

Močiutė numojo ranka .

Mama įsimetė į lėkštę porą blynų, atsisėdo priešais, pakabino iš mano lėkštės šaukštelį uogienės, uždrėbė ant blyno ir atsikando. Pažvelgiau į ją. Tada pro langą į išsiblaškiusius serbentų ir agrastų krūmus, tada-  vėl į ją, kai jau ruošiausi vėl suktis lango pusėn, mama sukluso ir paklausė:

-        Ko gi čia tas šuva taip cypia?

Tada supratau, kad išties padariau kažką negero ir neleistino.

-        Va va va, žiūrėk, kasosi kažkaip keistai. - pasisukiojusi ir radusi plyšį agrastų krūme pro kurį matėsi šunelis, tarė mama. - Kas čia jam darosi dabar?

Ji klausiamai pažvelgė į mane. Pajutau kaip veidas užkaito, o širdis ėmė plakti kaip pašėlusi. Nenuleisdama nuo manęs akių, mama numetė į lėkštę pusiau nuvalgytą blyną ir išėjo laukan. Pasukau galvą lango pusėn. Serbentų ir agrastų krūmų viršūnėmis kaip grėsmingas mukranas slinko neramus mamos profilis. Ji sustojo, abejomis rankomis užsiėmė burną ir pasilenkė. Tyla. Mirtina serbentų ir agrastų pauzė, o po jos jau... ne, ne viskas, o ir vėl mamos profilis, tiksliau jau nebe profilis, o tiesus, frontalus žvilgsnis, kuriame, net nebaigus jokių psichologijos mokslų, buvo galima išskaityti:

-        Ką tu padarei?

Pajutau, kad dabar įvyks kažkas itin nemalonaus. Lydima mano žvilgsnio, mama pajudėjo namų link. Kai ji prapuolė už priemenės kampo, nurijau tirštą seilių gniutulą ir visu kūnu pasisukau į pravirų laukujų durų pusę.

-        Tai ką padarei? – mirtinai šaltu balsu stovėdama tarpdury paklausė mama. - Ką tu, bliade, padarei?

-        Nežinau. - atsakiau sutrikęs.

-        Tu žinai kokį skausmą šuniui padarei?! Ar tu suvoki kokį skausmą padarei?! - tėkšdama į stalą metalinį užuolaidų segtuką suriko mama. Krūptelėjau. – Ar tu žinai koks čia skausmas?! Ar suvoki…kai šuniui… gyvam daiktui, kai įsegi koks tai skausmas?!

-        Kas čia darosi?! – vištiškai sukudakavo močiutė. – Ko taip rėkiat?!

-        Va! – iš pastalės pakėlusi užuolaidų segtuką parodė mama. – Šitą brudą šuniui į ausį įsegė! Jei ne aš, tai turbūt būtų išdurnėjęs nuo skausmo.

-        Šitą?

-        Nu! Sadistas. Prisižiūri šitų prakeiktų filmų kur mušasi ir vieni kitus pjauna, paskui pats kaip gyvulys pasidaro...

-        Tai gal nenorėjo. - pertraukė močiutė.

-        Aha. Laba diena. Nenorėjo. Segtukai nenorom nesisagsto. Čia specialiai... kaip koks išsigimėlis...

Nežinodamas ką daryti ir kaip save pateisinti, ėmiau valgyti blynus.

-        Ach tu dar valgai? Išbadėjęs? Visai širdies neturi, cholera!

Ir tada, mama paėmė ir įsegė metalinį užuolaidų segtuką man į ausį.

Suspigau nesavu balsu.

-        Jėzus Marija! - pasibaisėjo močiutė. – Ką jūs darot?!

-        Matai kaip skauda! Kaip rėki! O tai šuniui kaip, ką? Kaip šuniui? - pagiežingai iškošė mama ir pačiupusi mane už alkūnės išsegė metalinę pabaisą.

Buvau apimtas įniršio. Griebiau nuo stalo blynus ir ėmiau mėtyti į mamą.

-        Nekenčiu!!! Nekenčiu!!!

-        Dar čia papsichuok, tai tėvui viską pasakysiu. Vat nušvantalys gerai su diržu, nebereikės apie visokias sadistines bliadstvas galvot.

Blynai baigėsi. Griebiau metalinį dubenį

-        Nu nu nu! Tik pabandyk. - Kiek sutriko mama.

Sustojau. Pažvelgiau jai į akis ir iš visų jėgų plojau dubenį į grindinį.

-        Kai užaugsiu, aš tau atkeršysiu. – pagrasinau motinai taukuotu pirštu.

-        O, dar pašnekėk čia tokias nesąmones…pažiūrėsim kaip bus kai numirsiu, kaip tu tada, sadiste, keršysi…

-        Aš tau atkeršysiu. Pamatysi.

-        Nebesibarkit susimildami. - susiėmusi rankomis galvą sriūbavo močiutė.

-        O tu nesikišk! – rėžiau jai įniršęs ir išsliūkinau laukan.

Kieme tarp dulkių, nugraužtų kaulų ir išmatų, nerūpestingai grandinę žvangino uždusęs šunėkas. Pamatęs mane ėmė nuolankiai vizginti uodegą ir voliotis. Priėjau. Atsukau ašarotas akis lango pusėn. Nors per serbentus ir agrastus jos nemačiau, bet gerai žinojau, jog mama tikrai mane stebi. Nusivaliau ašaras ir spyriau šuneliui šonan, tas inkšdamas nuskuodė būdon. Vėl pasisukau į lango pusę ir grėsmingai nukreipiau taukuotą pirštą mintyse kartodamas:

-        Aš tau atkeršysiu.



Po pusantrų metų mama susirgo ir mirė. Kai grįžinėjome iš kapinaičių, močiutė tarė:

-        Niekada negalima linkėti blogo artimam savo, nes visi žodžiai Dievui ausin eina.

-        Visi? - pasitikslinau tyliai.

-        Visi. Pameni tada, kai iškrėtei tą pokštą su užuolaidų segtuku, pagrasinai mamai kerštu. Dievas išgirdo tuos žodžius ir aplenkė tave.

-        Bet aš maniau, kad Dievas geras.

-        Dievas visagalis ir jo valia beribė. Jis apsaugojo tave nuo tavo paties blogio.

-        Apsaugojo?

-        Taip. Atkeršydamas vietoj tavęs, jis apsaugojo tave nuo mirtinos nuodėmės.

Pajutęs drėgmę akyse ir aitrą nosyje nuleidau galvą.

-        Bet močiute, aš vis tiek jaučiuosi kažkoks kaltas.

-        Ir jausiesi taip iki gyvenimo galo.

-        O Dievas?

-        Ką Dievas?

-        Jis kaltu nesijaučia?

-        Cha! Aš gi sakiau, jo valia beribė.

-        Beribė…



Kitą dieną po laidotuvių, nuo savo kambario sienos nukabinau nukryžiuotąjį, ir jo vieton pritvirtinau savo ranka pieštą juodai baltą peliuką su raudonomis trumpikėmis. Pamačiusi tai močiutė mane, žinoma, išplūdo, ir grąžino viską į savo vietas, tačiu kitą dieną šalia juodai balto peliuko, jau puikavosi ančiukas vilkys mėlyną jūreivišką kostiumą ir išstypęs šuo pailgą makaulę pridengęs apdriskusia skrybėle. Močiutė nuleido rankas. Prieš grįždama į virtuvę, atsainiai, išvargusiu balsų paklausė:

-        Kodėl šitaip elgiesi?

-        Tai kerštas.

-        Kam?

-        Jam. - kilstelėjau pirštą į viršų.

Močiutė susikeikė.



Dabar, pasitikdamas savo gyvenimo saulėlydį, padaręs stulbinančią animatoriaus karjerą, esu ramus. Ne todėl, kad keršto planas būtų pavykęs, pasiekęs kulminaciją, tai galbūt net nėra įmanoma, tačiau dabar tvirtai žinau, jog po savęs palieku galingą peliukų, ančiukų, šuniukų, burundukų armiją, kurie tęs sienų iškryžinimo misiją.





                                                            Visada jūsų    Walt’as Disney’us