auklytei

Vakar supratau
Pajutau akimirkos bėgy
Didžiulę vidinę šilumą
Tavo atsidavimą ir meilę:
Kai rytais tepdavai sumuštinius,
Lėtais rankų judesiais
Švelniai lyg niekas kitas
Ir baigusi sakydavai „skanaus“.
Ir tie rytai prie sumuštinių buvo nuostabūs...
Aš žinojau, kad šiandien ypatinga diena,
Švies saulė - nors visą dieną lijo.
Bus šilta – nors taip nebuvo.
Šilta buvo tavo glėby,
kai mamos nebuvo šalia,
kai norėjosi verkt .
vakar žiūrėjau į tave,
tu šnekėjai ir laikas ėjo
nejutau jo.
Nenorėjau jaust
Aš tik prisiminiau ir supratau.