vienatvė

Dirbu. Miegu. Daugiau nieko nėra. Na gerai, dar spoksau pro langą ir svajoju apie pats-nežinau-ką. Toks fuckin' ilgesys įsiurbia kartais. Regis, diena vėsi ir kiek apniukusi, neturėtų traukti iš ofiso, bet... Bet mane kaip tik plėšia laukan ne tada, kai saule plieskia žemyn ir žmoni. minia švyti energija, mane traukia tos blyškios dienos, kai įsivaizduojami sparnai pagauna vėją ir šis nuneša toli toli... Ir tėškia į realybės sieną, iš baltų kaulų trupinėlių, violetinės žarnų raizgalynės ir geltonų smegen. padarydamas nepakartojamą natiurmortą. Vaizdzialis koks. Ir tegu eina pro šal: savo realybėje gyvenantys žmonės - linksmi, liūdni, kvaili, pikti - visi savo pasaulėliuose ir nepastebintys aplinkos daugiau, nei būtina. Gal atkreiptų dėmesį į neopseudoklasikmodernistinę dėmę ir krūptelėtų iš netikėtumo - "Kaip gi taip, juk tokių dalyk. NEGALI būti". O gal išsiteptų savo kruopščiai prižiūrimus kasdieninius drabužius mano liekanomis ir išsigąstų dar labiau - tragedija, rūbai išsitepe. Kažin, ar atsirastų nors vienas, kuris smalsiai kyštelėtų pirštą į lipnią, dar šiltą masę, lyžteltų ir susimąstęs pasakytų "Hmm.. įdomus skonis.." Whatever. Svaičiojimai. Pamišusio proto ir įsivaizduojamos vienatvės iškrypusios meilės vaisius. Gąsdinantis aplinkinius ir verčiantis tėvą susimąstyti ir sunkiai ištarti "Ne... šitas tikriausiai ne mano..." Vaisius, užsimezgęs protui iš įprastos šiltos nerūpestingos tėkmės patekus į svetimą šaltą pasaulį, išnešiotas vaikštinėjant ilgais/trumpais vakarais iš įtampos virpančiomis rankomis ir susmigusiais į delnus nagais, dantimis sukąstais taip, kad kas žingsnį pajunti tą pažįstamą šleikščiai salsvą geležingą skonį burnoje, išblyškusiu veidu, juodais paakiais ir paklaikusiu žvilgsniu, besiblaškančiu aplink lyg žvėries, kuris ieško.. ko? Ne pabėgimo, ne, greičiau ko nors pažįstamo, draugiško, ko nors, prie ko būtų galima pribėgti, apkabinti.. suleisti nagus ir nepaleisti, kol gailiai sukniaukusi lyg kiemo katė iš kūno dings siela. Kuo daugiau aukų - tuo geriau. Kūdikis.. Bjaurybė! Išgama! Ne, gražuolis.. Tokius tik ant pjedestalo statyti.. Kad žmonės žiūrėtų.. ir juoktųsi. Kaip jie juokiasi iš visko, kuo bjaurisi ir ko bijo, ypač, jei tai jų pačių dalis. Juokas suteikia pasitikėjimo savimi, taigi pasijuokime iš savęs, iš aplinkinių, iš vienišo išsigandusio vaiko ir iš visų mus supanči. juokingų dalykų, iš kurių paprastai nerandame laiko juoktis.