Gyvenimo gija

Kai tyliai verpdama siūlus,
Kuriais voratinklius rezgi,
Tu sujauki manus jausmus
Ir tyliai tyliai išeini...

Aš giją savo laimės tempsiu
Tad verpki ją ilgai ilgai
Nes jai nutrūkus- verksiu,
Surišus lieka juk mazgai.

Iš balto šilko mano kelias
Jis toks trapus, atsargiai eik,
Tarp mano kojų siūlai velias,
Tu juos surink, ir siūti baik.

Keliu einu ir savo siūlą
Tempiu paskui save,
Retai laimingi žmonės būna,
Todėl džiaugiuos šita diena.

Rytoj nutrūkti gali gijos,
Kurias man taip ilgai verpei,
Kadangi, mane kažkas vijos,
Aš pargriuvau... matei?

Siūlelį jungsiu su gija kita,
Kurią žmogus teturi vienas,
Gyvenimo silpnam aš kelyje,
Pasistatysiu sau mūrines sienas.

O mama, verpk toliau prašau
Tu mano kelią iš širdies į širdį,
Galbūt nebūsiu šalia tavęs ilgiau,
Juk mano balsą ne visi žmonės girdi...


Šaukiu aš tyliai, kad padėtų
Man eit gyvenimo keliu,
Atsiliepė tik vienas, nėra kitų,
Todėl su juo aš būt turiu!