Berniukas

Atėjo jis prie upės.
Rožinis nuo saulėtekio vanduo žadėjo gerą dieną.
Nebuvo kur skubėti.
Jis grožėjosi pro šalį plaukiančiais sieliais
ir svajojo vieną dieną leistis žemyn upe:
su gyvenimu, ant plausto – pabėgti.
Svajones dažė saulėtekis.

Rąstas prie rąsto – jis kūrė ateitį.
Pririšo daug galimybių, viskuo apsirūpino.
Po gero pusdienio buvo pasiruošęs pasileisti į gyvenimą,
išplaukti su srove.
Tarė: sudie, apkerpėjusi, nepaslanki žeme,
aš lekiu!

---

Rožiniai vakaro krantai skriejo pro šalį.
Iki juosmens įsibridę žmonės, trokštantys kartu su juo, džiaugėsi
už jį...
Vietoj jo.
Jis matė praskriejančius jų laimingus veidus
ir svajojo vieną dieną išmesti inkarą:
į gyvenimą, ant kranto – pabėgti.
Svajones dažė saulėlydis.