Kunigas Drazdauskas

Kunigas Drazdauskas seno traktoristo rankomis sklaidė šventą raštą, kurio paraštėse  buvo smulkiai surašytos paveikslų kainos, prostitučių telefonai ir pikantiškų valgių receptai.
- Kas tu tokia ir kodėl tu nori palinkėti man laimės? – paklausė kunigas, tarsi kreiptųsi į Gedimino paminklą to paties pavadinimo aikštėje.
- Mes atėjom paprašyti mus sutuokti, mes neturime pasų.. tiksliau aš turiu, o vyras neturi, mes norim greitai išvykti iš respublikos…, - Aldutė nutarė pasakyti tiesą. Ji visada sakė tiesą, kada nebuvo priversta meluoti.
- Kol gausit pasą, galit pagyventi mano namuose…
Aleksas pašoko. Jis ramiai sėdėjo ant odines sofos, nes jam tėvai dar vaikystėje pasakė, kad kunigo namuose gerti degtinę, rūkyti smirdančius cigarus ir plauti kumpiu dvokiančias kojines – griežtai draudžiama.
- O jūsų namuose saugu? – sušuko paso neturintis Aleksas.
- Dievo namuose visada saugu, - Drazdauskas užvertė knygą, pakrapštė ant stalo gulintį musės šūdą ir išėjo valgyti. Jo laukė džiovintų slyvų agurkinė, išvirta nekaltos mergelės ašarose. Kunigai šiame pasaulio užkampyje turėjo visokių žemiškų paklydimų.
Kunigas Drazdauskas sustojo tarpdury,, staiga jam pagailo paklydusių, nežinančių kuo baigiasi visų žmonių gyvenimai jaunų, besiblaškančių lyg metalo vagonai pasaulio geležinkelio tinkle žmonių ir jis pasakė:
- Laikas pasimelsti, vaikai mano…

Aleksas netikėtai nusiplėšė ūsus. Aldona nusibraukė nepaklusnią sruogą. Tik Genovaitė liko nejautri tarsi išduodama, kad jos neslegia gyvenimas.
- Eisiu į bažnyčią pasimelsti, - pasakė Aleksas ryžtingai.
Bet Aldona juo nei per plauką nepatikėjo. Ji jautė simpatiją tam drąsiam, paslaptingam, stipriam kaip akmuo vyrui, bet netikėjo nei vienu jo žodžiu. Tai buvo jos profesinė paslaptis. Būdama sekretore ji jautė, kurio žmogaus ragai į kurią pusę lenkti . Paskutiniame darbe, kuriame jį dirbo tarsi juoda pelytė, vieną dieną ji suskaičiavo: pavaduotojas tris kartus raguotas, technikos direktorius gal kokį vieną, o viršininkas.. liežuvis neapsiverčia .. kokius dvidešimt penkis. Ji pati su buhaltere, visiškai patikima moteriške, net pradėjo žagsėti. Kaip taip žmonės gali? Vieną .. na, du kartus, bet kad ištisai vos tik ateina pietų metas? Nesuprantama. Kam tada tekėti? “ Argi jis nevedęs? – pagalvojo Aldona apie Aleksą. – jeigu būtų nuoširdus būtų nepametęs paso. O gal jis turi už ką pasimelsti? Gal už mane? Ne, jis nėra toks ištižęs, kad taip greitai mane suprastų. Jis atrodo per daug sveikai”
.
Aleksas tylėdamas įėjo į tuščią bažnyčią. Ne, jam tik pasirodė, kad bažnyčia tuščia. Gerai įsižiūrėjęs jis pastebėjo, kad iš visų kampų ima lįsti tikintieji. Vienas už kitą labiau tikintys, vienas už kitą labiau mylintys aukščiausiąjį ir jam aukojantys viską ne tik save, bet ir batus, paltus, marškinius. Taip, taip jis pastebėjo, kad toje bažnyčioje tikintieji kažkaip pasiskirstę į mažiau ir labiau tikinčius, tokius arčiau dievo. Daugiau atidavusius, sakykim, batų. Tai iš kart krito į akis: vienų batai buvo mažai nešioti ir riebiai nuvalyti, kitų batai buvo raudoni, o gal mėlyni. Kas išdrįstų nusakyti kažkada, gal prieš karą pirktų juodų batų spalvą? O juk su tais batais žmogus kėlėsi ir gulė, ėjo namo ir kartais sugrįždavo, ėjo per balas ir brido pusnis, spardė žemę ir žemė spardė batus. Visi žinojo, nes matė, kad žmogaus batai pavirto raudonos spalvos marmalu, bet niekas nežinojo ir negalėjo suprasti, kodėl tas žmogus paprasčiausiai nenusiperka naujų batų? O Aleksas įėjo ir akimirksniu suprato: tas žmogus iki batų spalvos atsidavęs dievui. Gal jų visą tokia parapiją? – tyliai pagalvojo Aleksas. Supratęs, kur pateko, jis akimirksniu užsinorėjo pabūti vienas. Jis ėmė dairytis kampo, kuriame jo lauktų pokalbis su dievu. Ne viešas, o akis į akį. Netoli Marijos altoriaus tiesiog ant granito plytelių klūpojo apšepęs neskustu sprandu senukas. Jis iki kaklo paskendęs nuodėmese, pagalvojo Aleksas ir tuojau pat susigėdo, jis nenorėjo teisti – jis norėjo vienatvės . Trijų neaiškaus amžiaus moterų pulkelis garsiai kartojo viena paskui kitą: burnojau prieš valdžią, prispjaudžiau kaimynui į arbatą, pavydėjau gero gyvenimo, kalta esu kalta ir laukiu gailesčio…Jauna, gal pirmo kurso studentė, mušėsi į krūtinę: nedaviau.. nors jis labai prašė, burnojau prieš vyrus, draskiau nagais duris…Kokias duris? – pasigirdo nepatenkintas balsas. Duris bendrabutyje.. norėjau tuojau pat jam atsiduoti.. galvojau apie blogiausią: jis turi kitą.. todėl labai garsiai draskiau duris.. norėjau sutrukdyti.. pakeisti jo likimą.. bet jis neatidarė.. ir aš jo likimo nepakeičiau.. bjauriai pagalvojau…atleisk man, kalta.. esu kalta.. Aleksas užspaudė ausis, jis pajuto, kad dievas tikrai štai tame bažnyčios kampe.. ten jis arčiausiai.. šalia studentės.. Už studentės į krūtinę mušėsi pagyvenęs vyras, panašus į vandentiekio generalinį direktorių, toks aukštas, kad jam klūpint jo galva siekė altoriaus paveikslą. Vyro akys buvo ties Marijos lūpomis. Aleksas nesistebėjo: suprato, kad tai vandentiekio darbuotojų profesinė liga: kad nepaskęstų vandenyje jie, tapę direktoriais, ima beprotiškai greitai augti.
Aleksas klestelėjo ant granitinių grindų, tarsi dėdamas tašką savo likimo knygoje. Vandentiekio darbuotojas susvyravo ir palietė paveiksle nupieštas Marijos lūpas. Marija paveiksle paraudo. Giliai atsiduso ir nusisuko nuo tikinčiųjų. Kol kas niekas nedrįso to pastebėti – visi žarstė savyje užsilikusias nuodėmes, bet vėliau…kitą dieną tas vandentiekio vamzdis, bus mušamas žmonos, nes Marijos lūpų dažai nenuplaunami.. su rausvu bučiniu jam teks vesti posėdį miesto valdyboje, kur visi juoksis ir rodys pirštais, nespręs jokių miestui iškilusių problemų, nes juokinga spręsti klausimus, kai posėdžiui vadovauja viešai pabučiuotas…Po savaitės vandentiekio generalinį iškvies valstybės kontrolė ir paprašys paaiškinti, kodėl jis vaikšto pabučiuotas, jam teks išvykti į Šveicariją slidinėti.. Bet dabar jis tik užsimerkė ir kramtė viduje augančią nuodėmę .

- Dieve, - ištarė Aleksas. – Duok savo ausį, aš noriu tau pasakyti viską, ką galvoju apie save ir savo gyvenimą.
Tai buvo įžūlu. Nuo tokių žodžių senovėje išberdavo nugarą raudonais spuogais.
Aleksas nepajuto, kad dievas priglaudė savo ausį, bet jam, po to kai jis taip pareiškė, liko pradėti:
- Dieve mano, ko tu slepiesi bažnyčiose? Ko tu neparodai savo išminties ir neatkiši savo ausies tam, kuris turi ką tau pasakyti? Aš nesu naivus ir nesu pasaulio bamba, bet duok man bent kažkokį suprantamą ženklą, kad tu girdi mane…Atėjau tau pasimelsti.. turi suprasti, kad man sunku kalbėti kažkokiam paveikslui.. Parodyk.. iškišk savo ausį…Noriu mistikos…noriu kad mano šonkauliai sutraškėtų…bet noriu, kad tu mane bent kartą gyvenime girdėtum…Pažaiskim slėpynių…A??.. klupiu prieš tave.. Kur man dabar eiti? Ką man dabar mylėti?
- Užpildyk muitinės deklaraciją, - pasigirdo balsas šalia. Žinoma, tai buvo vandentiekio viršininkas, bet nuskambėjo tarsi dievo balsas.
- Kodėl muitinės?    - paklausė Aleksas.
- Todėl, kad tu rėki visai bažnyčiai, -  ramiai tarė vandentiekininkas. – Mes čia savų nuodėmių turim..
- Kaltas, - pasakė Aleksas. Jį apėmė pyktis, jis norėjo išgirsti balsus, krebždėjimus, visą tą sielai skirtą mistiką. Jis buvo nugalėjęs tą netikinčio žmogaus susikaustymą, kuris neleidžia garsiai kalbėti, kad privarei į kelnes. Ko jis norėjo iš dievo? Aleksas norėjo, kad dievas visagalis per kunigą Drazdauską duotų jam kriaukšlelę duonos.
- Klausyk, vandentiekio viršininke, padėkim vienas kitam.. kaip žmonės…
- Aš krepšininkas…iš kur ištraukei, kad aš viršininkas? Aš kaltas, kad tau daviau progą suklysti…, - pašnabždėjo ilgasis.

Aleksas suabejojo, kad vandentiekio viršininkas yra krepšininkas, bet vaizdžiai to neparodė.
- Gal aš galiu tau nupirkti butą senamiestyje? – paklausė Aleksas. Jo tonas buvo grasinantis.
- Kur nupirkti? – vandentiekio viršininkas apsimetė, kad neišgirdo. Galima pagalvoti, kad bažnyčioje grojo ir dainavo “Ratuto tuto”
- Senamiestyje…galiu į skolą, bet galiu ir.. į snukį..
- Esu labai kaltas, kad su tavim pradėjau kalbą…Kaltas, dieve, labai kaltas..

Aleksas nutilo. Jam buvo gaila vandentiekio specialisto kaip žmogaus - gyvulio, bet jį kamavo viena mintis ir jis nesugebėjo jos numarinti.
- Klausykit, jūs jau man atleiskit, ar šitoj bažnyčioj dažnai užeina dievas?
- Sakyčiau dažnai,  - po geros pauzės pasakė vandentiekio specialistas. – Bet kartais jis paima išeigines.
- Bet tu ne krepšininkas?
- Ne, - ramiai atsakė vandentiekio specialistas. – Dirbu vandentiekio renovacijos sistemoje.. keletą metų.. prieš tai.. buvau diplomatas..
Jie kreipėsi vienas į kitą tarsi jų vaikystė praėjo ganant karves Molėtų rajone. Aleksas suprato, kad Gediminas, taip pasivadino vandenų specialistas, turi gerą darbą, puikią žmoną, o labiausiai gyvenime dievina masažo salonus, kuriuose padaro visas nuodėmes, todėl visada turi apie ką pasikalbėti bažnyčioje. Tai buvo šlamštas, apie kurį buvo parašyta Gediminui ant kaktos. Taip bejuokaujant, kalba pakrypo apie bažnyčią.
      - Kodėl šios parapijos žmonės nešioja labai skirtingus batus?  - paklausė Aleksas.
- Tu pastebėjai? – šyptelėjo Gediminas.
-   Taip. Ar tame nėra kokios paslapties?  - neatstojo Aleksas.
- Yra.
- Tu negali pasakyti?
- Mums reikia pasikalbėti kavinėje.

Žinoma, čia jokios paslapties nebuvo. Bent taip manė Aleksas. Jis dar nejautė, kad tai gali apversti jo sušiktą gyvenimą aukštyn kojom.