Užrašai kitaip (13)

13. Dievo nepadaugėja...

Tikiuosi, skaitytojas pastebėjo, kad „Užrašuose kitaip“ dažniau miniu Dievo vardą. Ne todėl, kad jo atsirado daugiau. Įsitikinęs, jog tik dėl to, kad gyveni Savęspi, Dievo nepadaugėja. Tačiau labai aišku, kad Savyje gyventi yra žymiai sunkiau – po valandos, kitos nuovargis užplūsta dvasią ir prašai dangų, kad vakaruose pritemtų ir ritintų saulę žemyn- ir Savyje poilsiui labiau tinka sutemos ir žvaigždėtas dangus. Reikia bent snūstelėti, bent primerkti akis, įsileisti į save visišką užmarštį, kad paskui ir vėl galėtumei nudžiugti: o Dieve, kaip gera! Vėl gyvenu, vėl pilnas įspūdžių ir nuojautų.
  Po to menko mano snūstelėjimo, kai saulė vėl kilo rytuose ir reikėjo būti darbe, scenoje suradau tik besnaudžiantį Vidinį. Neužmiršau pasidairyti, kur mano seneliai Karolina ir Feliksas, kur Kazimieras, tačiau jų čia nebuvo. Tai gal ir scenos nėra, kurią taip džiugiai dovanojo? - sunerimo  mintis.
Ir va vėl teko atsiminti vis dažniau kartojamą vardą: ačiū Dieve, scena išliko.
- Vidini, kelkis, - pažadinau bendražygį Savyje.
- Ar kas atsitiko? - jautriai pabudo, bet tuoj  pasiraižė, išsižiovavo: - Ko taip anksti? Dar saulė nepatekėjusi, o tu jau – kelkis. Pats saldžiausias miegas. Besarmatis tu, Pranuci- režisieriau.
- Mano saulė jau patekėjusi, - automatiškai pasakiau ir ūmai suklusau pagalvojęs, kad, ko gero, čia kiekvienas turime po savo saulę. Mintis keista, netikėta, pasakyčiau- idiotiška ir sakyti ją Vidiniui  man atrodė neįmanoma. Argi  nepasakys, kad po tų keliolikos ar mažiau minučių snaudulio, Pranucio- režisieriaus galvoje pasidarė negerai, kitaip tariant, pasidarė kvankt. Bet pačios minties išdaužti iš galvos nepasisekė. Netgi priešingai, ją pradėjo sergėti atmintis – atsiminiau iš „Pradžios knygos“ Noę, kuris po tvano gyveno dar tris šimtus penkiasdešimt  metų. „O viso jo amžius buvo devyni šimtai penkios dešimtys metų, ir jis mirė. “
- Kodėl taip anksti budini? - klausė, nesulaukęs paaiškinimo.
- Nesusidoroju su matematika, Vidini. Dirbame apie valandą- pusantros, o paskui, žiūrėk- jau  snūduriuojame. Kodėl čia taip? Senatvė turbūt, a?
- Irgi ne kartą apie tai galvojau, kodėl čia taip, - regis, net džiugiai atsiliepė jis. - Kartais dėl to net gėda. Gal tai ne priežastis, bet kad sunku čia, pats žinai. Nepaprastai sunku. Savęspi pasaulis kiekvienam žmogui toks artimas, kad arčiau nereikia, o pažiūrėk, ką jie daro. Važiuoja į Ameriką ar kur kitur, lenda darbams į smukles, dusinasi sunkiausiais fiziniais darbais, o Savęspi aplenkia. Jeigu kartais žvilgteri, įkiša nosį, o-cho koks narsuolis! Greičiau skubėk įteikti literatūrinę Nobelio premiją. Mielai priims ir manys, kad ją užsitarnavo, - lėtai, bet raiškiai, lyg skaitydamas iš scenos lubų, kalbėjo Vidinis. Paskui vėl pažiovavo, pasirąžė ir apibendrino: - Pamatysi, kosmosas bus anksčiau išnirštas, ištyrinėtas, negu  Savęspi pasaulis. Sunku čia, Pranuci.
- Vadinasi, ne veltui tave pažadinau. Nepyk, Vidini.
- Nori sprukti? – pirmą kartą paklausė Vidinis, bet taip natūraliai, kasdieniškai, kad net nesmagu pasidarė: - Suprantu, Pranuci, nes ir aš noriu. Bet kol dar pajėgūs - pasidairykim. Ne kvailių tai pasaulis. Kad ir  Kaziukas. Tu vakar vis su savo seneliais čiupinėjaisi, suktinę su Feliksu traukei, o aš su Kazimieru apie sceną... Reikia juk ją išgabenti, išnešti iš čia.
- Džiaugiuosi, kad taip gražiai sutariame dėl darbo pasidalijimo. O tabakas, kad jį kur... Ir dabar visi plaučiai sutraukti, - sąžiningai prisipažinau apie plaučius ir senelio Felikso tabaką, bet, žinoma, smalsu buvo žinoti, ką jiedu su Kazimieru kalbėję apie mums padovanotą sceną: - Na, ir ką judu apie sceną?
- Sakyk, ar ką esi girdėjęs apie Radijo karietos statybą Šklėriuose, - ne iš karto atsiliepė Vidinis ir širdies plakimas padvigubėjo. Netgi suvokiau, kodėl Vidinis paklausė apie mano sprukimą iš  Savęspi. Nėra ir nebus man didesnės svajonės, kaip sugrįžti atgal į Radijo karietą vežėju, bet jos dar nėra. Ir Dievas žino, kada bus. Pagaliau- ar bus? 
Vidinio klausimas apie Radijo karietą Šklėriuose man buvo nepaprastai sunkus, nes nuojauta kuždėjo, kad jis irgi jau žino apie jos statybą. Nesakau, kad tai ypatinga paslaptis – pastaruoju metu apie jos statybą žinojo keli žmonės, bet – klausimas:  ar Vidinis žino, kas ją stato? Ar žino to meistro vardą? Ar gali pasakyti, ką jis reiškia Lietuvai ir ypatingai - jos istorijai?
- Gyvename kartu. Ir miegame, regis, beveik kaip Vytautas Landsbergis su Virgilijum Čepaičiu, atkuriant Lietuvos valstybės nepriklausomybę. O saulė, režisieriau, kažkodėl ne ta pati viršum mudviejų galvų. - vis nepaskubėdamas šnekėjo Vidinis. Tai buvo skubos žmogus ir tokia kalbos maniera jam nebūdinga. Negi jis žinojo, kad tai mane ėdė skaudžiau nei kirvarpos medį - kad ir koks žalias bebūtų, po tokio jų darbo medis neišsilaiko ir išdžiūsta. Ėgi, vyre, suk greičiau tą savo dešrą burnoje, - šaukiau mintys, bet toks šauksmas ausų nepaliečia, o Vidinio širdis ir jausmai, regis,  buvo užsklęsti. Jis buvo savo kalbos manieros ir jos žodžių šeimininkas ir vis dėlto sulaukiau: - Tik vakar iš Kaziuko išgirdau apie Radijo karietos statybą, - lyg sau ne sau pasakė Vidinis ir jo negarsūs žodžiai buvo kupini  nesupratimo. Suvokiau ir galėjau pateisinti jo tokį pagiežingą balsą, bet... ką  daryti? Paslaptis yra paslaptis ir su ją nežaidžiama.
- Leisk patylėti, Vidini, - pasakiau pusiaukušta, kad atrodė net sienos negirdi: - Apie karietą nieko negaliu pasakyti. Norėčiau, bet negaliu.
- Nieko, - pasikartojo žodį Vidinis ir nutilo lyg norėdamas geriau įsiklaust į savo mintis. Man irgi  nejauku. Širdimi ir siela prašiau Visagalio, kad jis pasufleruotų jam teisingą mano poelgių supratimą, kad jam būtų svarbu žinoti, jog yra dalykų, kurie per paslaptį saugo kito žmogaus likimą  ar garbę ir todėl apie ją galima prakalbėti tik jam leidus. Ir Visagalis, regis, išgirdo mano prašymą:
- Kodėl sakai, kad sužinojai tik vakar? Kodėl ne šiandien? Ne taip ilgai leidome sau pasnūduriuoti - gal dešimt, penkioliką minučių.
- Bet va, saulė - ryto saulė. Ji Rytuose. O kaip kitaip pasakyti?
- Hmmm. Turbūt scenos įspūdis. Kaip manai? -
Vėl tylėjo, bet, manau, kad šį kartą dėl dvejopos priežasties. Pirmiausia jam, matyt, nelengva buvo susitaikyti su mintimi, kad žinodamas apie „Radijo karietos“ statybas nieko apie tai nepasakiau. Kitas dalykas, kad gal ir jis pirmą kartą pastebi, kad, žiūrėk, po snūstelėjimo iš tikrųjų saulė Savęspi pasaulyje vėl teka rytuose. Tačiau ilgai neužtrukus - po valandos, gal pusantros - akių vokai vėl sunkės, į sielą įsilies snaudulys ir vakarėjantis Savęspi dangus padės saulę nuleisti žemyn. Atrodo, būtent dėl to, kad nesutrukdytų čia labai reikalingo žmogaus sielai poilsio.
„Saulė sukasi aplink žmogų“? – su klaustukų pasąmonėje atsirado nebrandi mintis, bet ir vėl jaučiu, kad užsilaiko, stengdamasi iš pasąmonės perropoti į supratimą ir būti priimama į Savęspi bendrų reiškinių sąskaitą.
- O Kaziukas? Įdomu, iš kur jis sužinojo apie Radijo karietos statybą?
- Todėl ir pikta - Kaziukas žino, o Vidinis- ne.
- Koks Kaziukas? Atsikvošėkite, ponai. Nejau nepažįstate Šv. Kazimiero? - pasakė ilgai tylėjusi Pirkaitienė. Ir pajaučiau, kaip nuo jos tokių tylių, vos pakuždėtų žodžių sušiurpo oda. Dabar ji buvo stangresnė nei šerno ir nemanau, kad ją galima peršauti. 
- Viešpatie, tu ką - juokauji? - išgirdau sunerimusį Vidini. Betgi šitaip negalima! Tikriausiai net  danguje yra kokie nors įspėjamieji ženklia. O čia? 
Tylėjome visi - sėdinčioji ant slenksčio arba  Pirkaitienė, tylėjo Vidinis ir aš. Ir ką daryti? Bartis, pykti, kad esame nerangūs, nejaučiame Savęspi aplinkoje kitokios būsenos apmatų. Argi kas mus to mokė? Ar moko? Argi įsileista galvose net mintis, kad Savęspi pasaulis gal tam ir  yra, jog būtų pasiruošta susitikimams aname,  kurį įprasta vadinti Anapiliu. Daug maldų, daug bažnyčių, altorių, o bažnyčios esančios Savęspi,  jos tuščios, nepažįstamos. Ir kai čia ateina Šv. Kazimieras, priimame  jį kaip turgaus Kaziuką.
- Viešpatie, o gal tu iš tikrųjų juokauji, - beveik pasikartojo ankstesnius žodžius Vidinis, bet jautėsi, kad juose jau įvyniotas kitokios minties užtaisas. Ir man jau neatrodė nedrąsu pasakyti, kad Savęspi pasaulyje galiu rodyti į save kaip į Noę, išgyvenusį beveik tūkstantį metų.
- Kas čia darosi,  kas čia darosi, - vis negalėjo nuo apstulbimo atsitokėti Vidinis. - Šventasis  Kazimieras elgiasi kaip turgaus Kaziukas, kas antrą valandą saulė pateka, draugai išsižada  ištikimiausių  bendražygių...
- Ir Noę prisimink. Būtinai. Vis manydavom, kad labai senas, bet mano paskaičiavimu, kai mirė gal tik šimtu metų buvo vyresnis už mane. Netiki?
- Beprotnamis čia, o ne SAVĘSPI pasaulis, -atsiliepė Vidinis, nenorėdamas klausytis mano argumentų, bet jie nebuvo išlaužti iš piršto ar nurašyti nuo lubų. Saulė Savęspi padange sukosi  žymiai greičiau. Dar nemokėjau suvokti jos apsisukimų periodų, bet naujas dvasios snaudulys atsirasdavo po maždaug dviejų valandų, o paskui vėl greitai sklaidydavosi kartu su spindulingai pakilusia Rytuose saule...
- Pagal Savęspi kalendorių man 816 metų, Vidini. Skaičiuok 68 x 12 =?
- O Dieve! - negalėjo atslūgti Vidinis.